Tiesiog apkabink ja. Ir nieko nesakyk.

O Dieve, aš labai bijau tos dienos, tada man išslys visas pasaulis iš po kojų, tik pagalvojus, akyse tvenkiasi ašaros… Šį pavasarį mirė mano tėtukas, bet vis dar turiu savo pačią geriausią, mylimiausią, brangiausią močiutę. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad ji vis dar šalia. Jūs įsivaizduojat kokia laimė būnant 33-jų turėti močiutę? Kiekvienas sunegalavimas sukelia nevaldomas ašaras, išgastį, neviltį. Žinau žinau, kad visi mes…, bet stumiu tą mintį kuo tolyn.

aš ir nežinojau kaip reikės mamą užjausti,kai mirs mano pati myliausia,pati geriausia ir nuostabiausia baba(man baba vadinti kazkaip būdavo mieliau nei močiute),beeeet,kai grižau namo ir pasakė mama,kad mirė mano močiute,tai beliko tik apkabinti mamą ir paguost,o po to pačiai bliaut 2dienas,nes tokie dalykai,kaip bebūtų gaila, yra neišvengiami…

Aš per močiutės laidotuves neverkiau. Mamai ir taip skauda, tai dar matant kitų skausmą aplinkui lengviau nebūna

Buvau 13, mirė mano Tėtis, ilgai šnekėjau su vienuoliu, ir jis man pasakė taip: neverk praradus, o pasidžiauk ir didžiuokis turėjus. Tai mane guodžia iki šiol, todėl iki šiol daug kalbu apie Tėtį, mudviejų nuotykius ir pan.. Šį pavasarį mirė Tetušis (taip vadinom Senelį) verkiau vieną, nes nenorėjau, kad mamai būtų sunkiau, jaučiau kaltę, kad jo nelankiau, bet laidotuvių dieną nugalėjau save ir atsisveikindama jį paglosčiau, tada užliejo begalinė ramybė, šiluma, vidinis džiaugsmas, tarsi susitaikymas.

Man išgyventi netektį padeda išėjusių sapnavimas, tarsi pabendrauju, ir man gerai, ypatingai po sapnų, kuriuose “susitinku” su Tėčiu…

Šiandien kaip tik ir aš su močiute ryte išlėkiau į ligoninę. Paguldė ją. Įtarė priešinsultinę būseną,gal dar kažką.. Tiesiog pasakė, kad rimta.. Tai ir aš visą dieną kaip nesava.. Na, ji tėčio mama, o tėtis jau miręs, tai jo skausmo ir netektų matyti, bet vistiek.. Labai viliuosi, kad jai viskas bus gerai..

Eikit sau, apsizliumbiau… jei nebutu naktis, dabar pat paskambinciau mociutei… Taciau tuo paciu noriu pasidziaugt, kad mociute taip pat sirgo veziu, 3 stadijos berods. Ir va pries koki menesi laiko po atliktu periodiniu profilaktiniu tyrimu paaiskejo, kad ji pasveiko, ji taip tuo tikejo ir jos tikejimas ja isgyde.

O va senelio jau seniai nebera, 9mete buvau, kai mire ir deje, jo, bunant sviesaus proto, nepamenu ir taip gaila, kad neturejau galimybes pasedet su senolium ant suoliuko, pasneket… gaila, kad neteko tokios patirties gyvenime turet…

Reikia vertinti kol turi . Kai mire mano mociute kai suzinojau buvo labai skaudu . Nes gulejo ligoninej ir buvo gili koma.Vis zadejau nuvaziuot aplankyt nenuvaziavau ir kai suzinojau kad mire labai save griauziau. Pirma pasarvojimo diena neverkiau ,per laidotuves irgi tik ant pacio galo kai pratrukau tai verkiau kuksciodama. Ir veliau dar ilgai gedejau verkiau nors zinau kad reikia paleisti dvasia jog lengiau butu iseiti bet buvo sunku lyg siol .

Mano sendiena mire mociute… Kuri kaip sakau beveik uzaugino mane. Ji tecio mama, o tetis mires. Patiko mintis kad reik dziaugtis kad taip ilgai ja turejau. Belieka but stipriai. Tai neisvengiama, kad ir kaip skaudu butu. Man kai pasake, as padejau rageli ir sakau savo draugui per asaras kad ne as nesutinku ir nenoriu, sokas

Uzjauciu,

As jau seniai neturiu ju,visus palaidojom,visus labiai sviesiai atsimenu.