Senos geros draugės pasikeitė :(
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos . Noriu jums pasipasakoti ir žinoma sulaukti nuomonių, patarimų. Rašau po anonimu, nes draugės dėl kurių šią temą sukūriau čia turi savo anketas.
Taigi esu studentė (magistrantūros), bendrauju ir su grupiokėmis, bet tikromis draugėmis visada laikiau merginas iš savo mokyklos, kurias pažįstu nuo vaikystės ir su kuriomis užaugau ir daug nuotykių turėjau . Tai ir studijuodamos karts nuo karto susitinkam, bendraujam. Studijos, gyvenimas, žinoma, mus visas kažkiek pakeitė. Bet deja, kartais aš jau nebepažįstu savo senųjų draugių. Jos, žinoma, surimtėjusios, ne tokios nerūpestingos kaip anksčiau, tačiau ir ne tokios atviros, nuoširdžios. O aš priešingai stengiuosi išlaikyti tą nuoširdų bendravimą kaip anksčiau, tačiau būtent dėl to dažnai pasijaučiu kvailai, tarsi lysčiau joms į “geras vietas be muilo” . Pagiriu kai gražiai atrodo, pasidžiaugiu jų laimėjimais ar asmeninio gyvenimo sėkmėmis, pasveikinu. Jos priešingai, pernelyg daug emocijų nereiškia, kai man kas pasiseka ar kas naujo įvyksta mano gyvenime, tik santūriai paklausinėja kaip čia kas. O kartais net atrodo “pasikėlę” klausydamos mano nesėkmių, maždaug “nu jo, čia pas tave tai jau nekokie reikalai, bet mes tave gi žinom, nėra čia ko norėti”. Dar atsainiai nusišypso. Kai jos ką nors pasipasakoja, aš stengiuosi patarti, palaikyti. Nors ir matau, kad pvz. pati kalta dėl situacijos ar kvailai pasielgė, to nepasakau, nes nenoriu įžeisti. Galiausiai sutaupiau dirbdama pinigėlių, bei truputį pasiskolinau ir nusipirkau mašiną (jau seniai jos norėjau, bet neturėjau) geresnę nei turi draugės. Tada pasipylė komentarai “išduok paslaptį kaip čia sutaupyti tokiai mašinai”, “ai, tai tu čia dar pasiskolinai, pora metų atidavinėsi”. Galiausiai nei iš šio nei iš to juokais “negersiu dar vieno alaus, reik taupyti mašinai”. Ne tai, kad pasidžiaugtų, kad šaunuolė jog didelę dalį sutaupiau, kad smagu jog pagaliau ir aš turiu mašiną. Taip pat pora iš jų pasikeitė susiradę vaikinus. Tapo tokios labai jau moteriškos ir laksto paskui juos. Aš nors ir turiu vaikiną, stengiuosi su draugėmis bendrauti kaip anksčiau. Mes visos su antromis pusėmis ar be jų susitinkame kas kiek laiko. Nes juk tai senų gerų draugų ratas. Bet pastebiu, kad jis tampa kartais nebemielas. Pavargstu būti joms nuoširdi ir vis laukti to paties iš jų. Turbūt žmonės keičiasi ir nieko jau nepadarysi. Bet man taip sunku patikėti, kad mano senų gerų draugių nebėra. Kaip išmokti prisitaikyti prie pasikeitusio bendravimo? Kaip pačiai jį pakeisti?
Ačiū už kantrybę kas skaitėte ir ačiū kas pakeliate temą
Manau laikas jas paleisti ir tuomet į tavo gyvenimą bus lengviau ateiti naujiems draugams. Suprantu, kad sunku, bet žmonės keičiasi, interesai taip pat.
Ir jei tikros draugės yra, pačios sugrįš..
Pritariu Krisitnos nuomonei.
Jei žmogus nebelielas, ką jau padarysi.
Man irgi buvo panašių situacijų, bet ką, gyvneu, nauji žmonės aplinkui
Labai geras patarimas Rask žmonių, su kuriais miela bendrauti, kurie pakelia nuotaiką, palaiko ir džiugina, o ne laikykis įsikibusi žmonių, kurie anksčiau buvo artimi, bet dabar dėl jūsų ryšio nesistengia. Sunku, bet taip gyvenime būna
žinot, kaip sakoma, nieko nėra amžino, tad ir jūs nenorėkite, kad draugės liktų tokios pat kaip buvo. kadangi žmogų keičia aplinka, draugai, vaikinai ir pan. susiraskite draugų, kurie džiaugsis kartu su jumis, o ne šaipysis iš jūsų laimių ar nelaimių.;]juk ne prošal būtų pažinti naujus žmones.. neapsistatykite senomis draugėmis ar draugais.. kurie tikrai verti draugo vardo jie ir liks šalia jūsų, o kiti išsilakstys kas sau;]
Bėda galbūt tame, kad aš kaip tik vertinu laiko išbandytą draugystę, lojalumą. Turiu ir pažįstamų (pagrinde grupiokės), bet su jomis man niekaip neužsimezga artimesnė draugystė .
Labai dėkoju jums už patarimus, komentarus. Jie man labai svarbūs, kadangi apie tai tikrai neturiu su kuo pakalbėti .
Manyčiau reikėtų kurį laiką stengtis atitolti nuo draugių ir stebėti ar jos tai pastebės ir pasiges tavęs kaip geros draugės
Na, mes ir taip ne per dažniausiai susitinkame, priklauso nuo užimtumo visų ir t.t. Kartais pora kartų per mėnesį, o kartais ir kartą per tris mėnesius.
Man darzelio laiku draugystes nepasiteisino,isgirsdavau lygiai tokius pacius komentarus,o dziaugsmo 0, jei kas sekesi
gerai kad esate nepavydi, tai tapo jau didele vertybe musu laikais
Man kaip tik visada atrodydavo, kad reikia džiaugtis draugų sėkme. Mano atveju gal net būtų galima pasakyti taip: kai mano gyvenimas po truputį ėmė gerėti vis dažniau pradėjau matyti “šaltus” draugių veidus ir truputį kritikos kad čia nėra jau taip ir gerai . Nors tikėjausi jų palaikymo ir džiaugsmo už mane, kaip ir aš už jas džiaugdavaus .
Turėtum pasakyt tai savo draugėm, atvirai pasakyti, ką apie jas manai. Blogiau, manau, vistiek nebus.
Labai suprantu Jus, pazystamas jausmas. Turejau mokyklos laiku drauge kuri labai pasikeite. Gal tik musu atveju jai labiau pradejo sektis, o as gyvenau iprastini gyvenima, nes jis mane pilnai tenkina Jai tuo tarpu atrodydavo jog pas mus” viskas kitaip nei pas normalius zmones”
Bandziau mintyse ieskoti priezasties, bet jos neradau. Ilagainiui pavargau nuo ivairiu komentaru ir pastabu. Todel pati tiesiog retinau susitikimus ir bendravima.
Labai gaila man tos draugystes, bet vis dar tikiuosi kad praeis kiek laiko ir atsivers jos akys
Argi cia draugyste jog po kiekvieno pasisedejimo vos ne verkti norisi
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
