Shit periodas. Gyvenimas slysta iš rankų. Gal yra daugiau tokių ?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas vakaras Net nežinau, kažkaip labai noriu išsipasakoti,o neturiu kam. Tiksliau turiu, bet taip jau būna gyvenime, kai vaikinas pasidaro svarbesnis už drauges, o jei dar papasakoji, tai ir vaikinas viską sužino . Tai va, žinot, kai būna toks žiauuriai shit periodas gyvenime ? Tai man atrodo, kad mūsų giminė net visa užkeikta, nes artimiausiom giminėm, mamai kažkaip baisiai irgi viskas nesiseka, arba sutapimas. Dėl ko pergyvenu ? Didžiausia problema- studijos. Esu paskutiniame kurse tik labai nepasisekė su vienu dalyku, iš kurios turiu skolą nuo praeitų metų, turėjau kartot kursą, bet neleido, nes ale per vėlai atėjau pas ją. Nu iš dalies ir pati kalta, bet ir dėstytoja mane įtraukus į nemylimųjų sąrašą. Šitam pusmety ir vėl ji gerokai mane sudirbo. Esmė tame, kad esu priversta susistabdyti mokslus, tik dėl dviejų skolų. Žiauriai nėra lengva su tuo susitaikyti, jog va liko tik baigiamąjį parašyti ir aš būčiau laisva, bet ne, dar žiauriau. Kai jaučiamas spaudimas, klausimai iš aplinkinių, tai tiesiog žiauru, sunku atlaikyt tai. Ir žinot kas labai užknisa ? Kai aplinkiniai sako, jog reikia pačiai stengtis, kad viskas būtų ok. Nu bl atsiprašant, stengiausi iš visų jėgų, kiek galėjau, tiek stengiausi. Tą žino tik mano dvi artimiausios draugės, nes tik jos matė, kaip aš stengiausi, kaip aš naktim nemiegojau aukodama laiką mokslams, kaip su belekokia baime pas dėstytoją vaikščiojau kalbėtis (nes ji didžiausias siaubas mano gyvenime). Užknisa, kai žmonės kalba apie pastangas, patys nematydami kaip tu jas darai. Pats žiauriausias dalykas, kai gyvenime dėl kažko stengiesi, kovoji dėl vietos po saule ir pastangos nueina veltui.. Man atrodo, kad aš užkeikta kokia, nes man visad taip. Grįžtant prie esmės. Dėl mokslų. Nu beveik susitaikiau su tuo, juk tik skolą išsilaikyt reikės, baigiamąjį pasirašyt ir viskas, tik kitais metais. Juk pagalvojus, būna ir žiauresnių dalykų, kai po kelių metų baigia. Beet su tuo niekaip nesusitaiko mano tėvai. Mama dar dar, bet tėtis.. Dar labiau užknisa, kai jaučiu belekokį spaudimą iš jo. Nu žiauriai užknisa. Antrą kartą gyvenime jaučiuosi taip žiauriai (pirmą kartą taip buvo, kai skyrėsi tėvai). Kad ir kokia bloga nuotaika man būna, visad stengiuosi prie visų su šypsena būt. Bet dabar atrodo net šypsotis nemoku. Taip norisi dingti iš čia. Žiauriai noriu į užsieny kur, nuo visų aplinkinių, bent keliems mėnesiams dingti, kad viskas susidėliotų čia į savo vietas. Gaila neturiu, nei kur nei per ką išvykti. Manau, kad man tai būtų geriausia išeitis pasimiršti ir dingti nuo tų, per kuriuos jaučiu spaudimą. Tai va, iš šono gal atrodo nėra čia jokios problemos. Bet man tai patikėkit, tikrai į depresijos liūną klimpt pradėsiu, jei ir toliau nenorėsiu su niekuo bendraut, niekur išeit ir neturėsiu ir toliau jėgų kažką toliau daryti su savo gyvenimu. Gal yra daugiau tokių, kuriem gyvenimas vienaip ar kitaip slydo iš rankų ir nori pasikalbėti, pasidalinti patarimais. Ar kuriem slysta ir pasiguosti man ?
Man buvo dar baisiau bet nemėgstu pasiduoti, ėjau ir kovojau aišku, nekoks jausmas kai kiti seniausiai mokslus baigę o aš dar tik įpusėjau tėvai liks tėvai, visuomet bus šalia bet kokiu atveju, kad ir kaip rėks dar turiu paskolą už skolas ir t.t… nepasiduok bus žinok sunkiau gyvenime dar čia ne didžioji kova
Tas mokslu sustabdymas yra gavno ir nesuprantu ko cia depresuoji. Mokslo kokybe Lietuvoj vis tiek prasta. Susirak darba ir viskas. Po metu issilaikysi ir gausi ta diploma
Tai va, žinau, kad būna gyvenime sunkiau, su tuo kaip ir susitaikiau, bet tėvų spaudimas, nu nachrin, jis mane žlugdo, smukdo visom prasmėm. O dabar dar prasidėjo aplinkinių klausimanija, ta i ar baigsi mokslus, tai kodėl dar nebaigsi šiais metais ir po to kreivai nužiūrinėja. Nu niekad nebuvau ta, kuri kreipia kas ką sako, bet dabar net nežinau ką atsakyt, žinot, nepabaigsiu šiais metais, taigi žiauru. Kažkaip kartu ir nelabai patogu.
@hsp Jeigu nieko prieš, pasipasakok kas buvo, man taip dabar reikia panašaus likimo draugės, nes dabar absoliučiai NIEKAS manęs nesupranta. Gal man patarimų kokių duosi. Arba jei nenori atvirai, galiu raštelt į pm
ziauru bus kai tau siulis dirbt uz minimuma, o dar simtai su tokiu paciu popiereliu uz duru stoves.
Na, kaip magistrą su gerais balais baigianti.. mačiau tų žmonių, kurie skolų turėdavo. Ir nė vienam nebuvo to dėl užsisėdimų: tai nelankė ir tikėjosi praslysti, tai darbų nedarydavo ir atsibusdavo paskutinę akimirką ir persidirbdavo nuosekliai mokytis nepratę. Norinčių išmokti niekas nestumdė, o jei tai vyksta – skųsti reikia; jei mokytis per sunku – yra ir kitų institucijų. Ką noriu pasakyti, gera pamoka prisiminti organizuotumą ir savidiscipliną, visur pravers. Geriausia bandyti nepasimesti problemose, o ką įmanoma, spręsti racionaliai, bandyti emociškai atsiriboti. Atsiriboti nuo neigiamų įtakų. Tegu visi jie sau žiūri kaip nori, čia jūsų gyvenimas. Turbūt dirbsit dabar, tai automatiškai atsitiks. Nebaigsit šiais metais, nu ką bepakeisit, yra kiti metai; po kelių metų net neprisiminsit, kaip ten buvo. Susiimsit, susiplanuosit laiką atsakingai.
Nepatiks, bet jaunimas per dažnai linkęs kitus kaltinti ir vilkinti problemas, reikia kritiškai situacijas vertinti. Ilgainiui visos emocinės dramos pasimiršta, ir lieki tik su veiksmų pasekmėm.
žvengiau balsu DD ir tai tu vadini shit periodu?
Bet jūs gi pati pasakėt, jog pati kalta, kad nenuėjot pas dėstytoją anksčiau. Tiesiog pati vilkinat ir po to kaltinat viską iš eilės: dėstytoja užsisėdo, tėvas spaudžia, jūs “užkeikta”. Ta prasme visi mes esam žmonės, darom nesąmones, atidėliojam, susimaunam, bet galų gale tenka pripažinti savo kaltę. Žinau tą jausmą kai jauti nežmonišką spaudimą iš tėvų ir dėstytojų. Bet reikia išmokti nuo to atsiriboti ir daryti savo sprendimus, bet pirma reikia padaryti ir išvadas. Jūs vienintelė esat kalta dėl skolos, tiesiog lengviau apkaltinti kitą.
Tą pasakius linkiu susiimti ir pasibaigti mokslus, nes palengvėjimas kurį jausit po to bus vertas visko
Žinot, savo kaltę pripažįstu čia 50 ant 50. Todėl, kad niekada nebūna vienas kaltas. Taip, atėjau vėliau, bet, atkreipiant dėmesį į mano pastangas, turėjau išvis neturėt skolos. O dėstytoja mane įtraukus į juodąjį sąrašą ir dar prikalbėjo, kad aš šiaip nesistengiu, paskaitų nelankau (nors praleidau vieną kartą per pusmetį, tai čia gal nei vienos praleist negalima). Nu patikėkit manim, ji kirvių kirvis yra, labai sunku tai apibūdinti, kai jos nežinot. O kitiem už pastangas, kurias dariau aš iš gailesčio išveda pažymį. Kažkada jos ir paklausiau, tai kodėl jai vedat iš gailesćio, o man ne, kas čia per diskriminacija. Kažką sumurmėjo ji, tai matosi, kad iš ir pati nenori praleisti. Ji gal jaučia malonumą nepraleisdama, nes keli grupiokai turėdami jos skolą, matė, kad su jos skola sunku, tai metė mokslus. Aš viena likau su ja kovot ir iš principo kovosiu. Ir išvis, aš nekalbu apie tai, kad aš atėjau ar neatėjau, bet kaip užknisa, kai gyvenime žiauriai stengiesi, kad viskas būtų okei, bet pastangos nueina veltui. Taip pat, aš pati tikrai esu susitaikusi su tuo, kad kitais metais pabaigsiu mokslus, juk ne visada viskas einasi kaip nori. Būns ir blogesnių situacijų. Išvis, nemėgstu aš tų stereotipų, kad viskas turi eiti pagal planą. Tik tas spaudimas iš tėtės, mamos ir draugų mane žlugdo. Man kaip tik reikia palaikymo, o ne sapalionių kaip gal dar įmanoma kažką sutvarkyti. Bet mano aplinkoj žmonės nesupranta tokio žodžio, kaip NEĮMANOMA. Sakysit, nekreipk į juos dėmesio, bet aš nemoku taip. Tad kol negaliu fiziškai, tai bent emociškai reikia išmokti atsiriboti nuo aplinkinių..
Kaip idomu….
tavo vietoj nepykčiau ant tėčio, nes visi turi turėti bent vieną žmogų, kuris reikiamu metu įspirtų į šikną (tik ne visus vienodai gerai veikia neigiama motyvacija, aišku), aš kažkada gyvenau kaip išeidavo, dėl nesėkmių kaltindama aplinkybes, kol mano vaikinas nepasakė “ką tu darai? susitvarkyk gyvenimą”, ir susitvarkiau, dabar galvoju, kad tėvai galėjo grieščiau mane auklėti, tai tik į naudą būtų
Na man irgi kartais atrodo kad mane kazkas prakeike, ypac kai viena cigone taip pasake, isikaliau i galvą, tiesiog sukiesi kaip uzburtam rate, na bet cia gyvenimo smuklmenos palyginus, o kokia specialybe, gal is bedos jei neiseitų cia, kitur galima perstoti pabaigti
Cia cigoniu toks biznis. Zinau kelias merginas, kurios su cigonems susidurusios buvo ir visos “prakeiktos”, o kad nuimt ta “prakeiksma” grazaus pinigelio reik joms paklot DD
O kas tau liepė čia skaityt ? Man jeigu neįdomu, tai aplenkiu temą, o kai įdomu ir turiu ką pasakyt, pasakau. Bet kaip ten sakoma ? Durni žmonės visad komentuoja, o protingi- ne. Taip, kad darykis išvadas.
Taip taip, iš dalies, kai pagalvoji, gerai tokios problemos, bent užgrūdina ateičiai. Nėra čia jos tokios ir didelės, bet kai tokių niekad neturėjai, tai atrodo, kad jau viskas, pasaulio pabaiga. Ir suprantu tėvus, kurie pyksta, tai yra normalu. Su laiku susitaikys su tuo. Aš studijuoju turizmą ir viešbučių vadybą. O yra tokia galimybė perstot į kitą įstaigą ? Tik tiek, kad esu nemokamam, tai reikėtų daug susimokėti ir už šitus mokslus.
Aš dabar esu labai panašioje situacijoje, puikiai suprantu tavo tėtį, maniškis elgėsi labai panašiai, tiesiog pasikalbėk su juo atvirai, paaiškink, kad čia nėra kažkokia pasaulio pabaiga, kad turi planą (kurį tikiuosi turi?) ir žinai ką darysi. Nes jis rūpinasi tavimi ir tavo ateitimi.
Sėkmės. : P
Labai didele klaida stengtis, kad viskas butu ok, kaip autore sako, bet neduok Dieve, kazkas nepavyksta ir tada jau zeme slysta is po koju. Gal reikia stengtis ismokt gyvent ir pagal kitoki scenariju, ne vien tik pagal ok. Tevai irgi daro spaudima, nes nori to ok bet kokia, net dukters sveikatos kaina. Ar cia gerai? Moka dziaugtis tik sau patogiais dalykais. Gal cia jums, autore, pamoka pradeti kitoki gyvenima vertybiu atzvilgiu?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
