Užvakar galima sakyti išsiskyriau su savo draugu. Draugavom 3,5 metų. Skyrybos nebuvo dėl kokių išdavysčių, pykčių, tiesiog galima sakyti abu susėdom ir nusprendėm. Jau kurį laiką gyvenom rutinoje, pradėjau mąstyti, kad pas mus nelikę meilės, tik prisirišimas. Visur pradėjau pastebėti tarp mūsų didelius skirtumus, labai išsiskiriančius požiūrius į gyvenimą. Viskas plaukė tiesiog viena vaga. Jokių pykčių, bet ir jokių emocijų. Pasijaučiau jam svetima. Žinau, galėjau imtis iniciatyvos, daryti jam staigmenas, stengtis dėl mūsų santykių. Bet neišėjo, negalėjau tiesiog visko daryti dirbtinai.

Taigi, sekmadienį vakare daug kalbėjomės prie vyno taurės. Jis kovą išskrendą su darbu į Ameriką. Grįžtų rugsėjį. 6 mėnesio laiko tarpas atskirai tikrai daug. Tuo labiau, kai ir dabar būnant kartu nėra viskas gerai. Kas baisiausia, jei jam pasiseks Amerikoj, jis kitais metais žada ten vykti gyventi ir dirbti. Visų pirma, aš nežinau kaip 6 mėnesio tarpą ištvertų mūsų santykiai, visų antra jei viskas būtų gerai, aš nenoriu į Ameriką, turiu gerą darbą čia, negalėčiau išvykti tiek toli nuo šeimos, galų gale esu prisirišusi prie Lietuvos ir savo būsimus vaikus auginti čia.

Tęsinys žemiau, nes netilpo.

Todėl kalbėjomės ir jo paklausiau, ar jis mano, kad mums verta vienas kito laukti. Jam toks klausimas sukėlė juoką (supratau, kad taip) tačiau esu realistiška ir pradėjau jam kalbėti apie tai, kad mums dabar jau gan sunkus metas, nebėra taip kaip buvo anksčiau, pasakiau, kad gal ši jo kelionė, tai ženklas mums, kad viskam atėjo pabaiga ir kad savo laimę jis ras ten Amerikoj, o aš čia. Visą laiką kalbant drebėjo balsas ir riedėjo ašaras. Jis buvo rimtas. Paklausė ar esu su juo nelaiminga. Pradėjau dar labiau verkti, jis dar kartą paklausė. Pasakiau, kad nežinau, nebežinau ką galvoti, kas su mumis vyksta, kad labai skaudu matyt, kaip tolstam vienas nuo kito, bet tai yra realybė nuo kurios nepabėgsi. Jis kurį laiką tylėjo, tada pasakė noriu, kad būtum laiminga. O jei mums skirta būti kartu, tai likimas kažkada mus vėl suves. Jis atsistojo, nuėjo į virtuvę išsiplovė lėtai taurę ir nuėjo į miegamajį be jokio kito žodžio, tokio dar niekad nebuvau jo mačius, tokio perdėtai ramaus, galbūt nustebusio. Pati buvau šokiruota to ką pasakiau aš, ką pasakė jis, viskas atrodė kaip sapnas, jau geriau būtų buvę pykčiai su lėkščių daužimais, nes tokia perdėta ramybė dar labiau draskė iš vidaus.

Ryte, kai atsikėlėm buvo gėda žiūrėti vienas kitam į akis, taip nejauku. Ir įvyko skaudžiausias dalykas. Jis prieš išvažiuodamas į darbą atėjo į virtuvę ir ant stalo padėjo dėžutę, kurioj buvo žiedas. Dar pasakė, turėkis, vistiek nebeturėsiu kur dėt. Ir tuoj pat išėjo. Stovėjau netekus amo, aišku vėl apsiblioviau, supratau, kad jis man rengėsi pirštis. Tik nesupratau, kodėl jis man atidavė žiedą, galėjo grąžinti jį į parduotuvę atgal, gal taip norėjo labiau įskaudinti. Žiauriausia, kad supratau, kad jam tikrai labai rūpėjau ir man pasidarė taip jo gaila, kad esu tokia bloga mergina, tikrai neverta jo. Tik tai vieno nesupratau, jei jis žadėjo man pirštis, kodėl tą vakarą taip lengvai paleido…

Po darbo jis negrįžo, supratau, kad liko nakvoti brolio bute. Ir šįryt anksti man paskambino jo bendradarbis, geras draugas, klausė, kodėl mano vaikinas jau antrą dieną neateina į darbą. Išsigandau, nes galvojau, kad vakar jis buvo darbe, bet pasirodo ne. Pasakiau jam, kad galima sakyti išsiskyrėm, jis dar man numetė žiedą.. Jis negalėjo patikėt klausėsi apšalęs, iš jo sužinojau, kad tą žiedą man vaikinas jau buvo nupirkęs gruodžio mėnesį, bet niekaip neprisiruošė pasipiršt. Jo bendradarbis skambino jam ir vakar ir šiandien, jis nekelia, tik parašė, kad nebus darbe, nes yra išvykęs.

Kątik prisiruošiau ir pati jam mėginau paskambinti, nes bijau kur jis yra, jis nekelia. Esu ašarų liūne, vieną minutę savęs gailiu, kitą nekenčiu, nežinau, ką galvoti, kaip viskas bus toliau, kur galų gale jis bastosi ir ką veikia.

prašau jūsų patarimo kaip elgtis toliau, išvis ką manot.