Šizoidinio asmenybės tipo žmonės labiausiai bijo atsiduoti, pervertina

savisaugą ir atsiribojimą, siekia būti nepriklausomi, nenori įsipareigoti,

todėl vergia artimų asmeninių kontaktų. Kiekvienas artumas jiems kelia

baimę, todėl šie žmonės visuomet atsitraukia, jei kyla pavojus įsimylėti

ar būti mylimiems, nes artimus santykius suvokia kaip visišką atsidavimą

kito žinion ir priklausomybę.

Mylėdami mes labiausiai dvasiškai ir fiziškai priartėjame vienas prie kito,

o kuo labiau kitam asmeniui atsiveria šizoidiškas žmogus, tuo didesnę

grėsmę jis jaučia savo nepriklausomybei. Kaip toks žmogus gali parodyti, kad

jis iš tiesų trokšta abipusio artumo, švelnumo, meilės, kaip parodyti

seksualinį geismą? Bendraujant su žmonėmis jam trūksta elgesio „vidinių

tonų”: jis nesugeba nei siekti ir užkariauti, nei suvilioti, nei atsiduoti.

Jam svetimas švelnumas, jis nemoka nei žodžiais, nei emociškai parodyti

simpatijos, jam taip pat itin trūksta įsijautimo, sugebėjimo „pabūti kito

kailyje”.

Bandymas spręsti primygtinio geismo ir žmogiškojo artumo baimės konfliktą

gali atrodyti įvairiai. Dažnai būna taip, kad toks žmogus leidžiasi tik į

neįpareigojamus, lengvai nutraukiamus arba grynai seksualinius santykius,

kuriuose seksualumą jis tarsi atskiria nuo savo emocinio gyvenimo. Tad

partneris jam tampa „seksualiniu objektu” jusliškumui patenkinti, o kitais

atžvilgiais visai nedomina. Šizoidiškas žmogus dažnai keičia savo

partnerius – ne todėl, kad jis emociškai abejingas, o tiesiog norėdamas

apsisaugoti. Jis baiminasi, kad netrukus taps akivaizdu, jog jausmų srityje jis

visiškas bejėgis ir nepatyręs. Jis vengia pavojaus įsimylėti, todėl

linksta į trumpalaikius, intensyvius, bet nenuolatinius santykius. Dėl tos

pačios priežasties jis dažniausiai atmeta ir partnerio rodomus palankumo

ženklus – jis tiesiog nežino, kaip į juos reaguoti. Jo nuomone,

neištikimybė yra neišvengiama ilgalaikio ryšio palydovė, jis reikalauja

laisvės sau bei tvirtina, jog pasirengęs laisvę suteikti ir savo partneriui,

tačiau tai būna veikiau teorija, o ne praktika.

Seksualiniuose santykiuose dažnai nepripažįsta jokių švelnių preliudijų,

jokios erotikos ir, nesirūpindamas partnerio poreikiais, toks žmogus siekia

pasitenkinimo, o pasitenkinęs stengiasi kuo greičiau išsilaisvinti iš

partnerio, net išvyti jį, kad tik netektų išgirsti emocinių pretenzijų.

Vyrai kartais sąmoningai renkasi mažiausiai patrauklią moterį, nes ji

„nepavojinga”, negali sukelti meilės jausmų, arba partnerę, kuri turi

vyriškų bruožų ir jam atrodo „visai kitokia” nei labai moteriška moteris.

Tada santykiai tampa labiau broliški, draugiški, remiasi daugiau bendrais

interesais, o ne erotine lyčių trauka.

Būna moterų, kurios fiziškai gali atsiduoti tik tokiam vyrui, kurio daugiau

niekuomet gyvenime nebesutiks.

Šie pavyzdžiai rodo, kokia didelė šizoidiškų žmonių baimė prisirišti,

įsipareigoti, tapti priklausomiems ar „suvystytiems”. Ši baimė gali būti

tokia stipri, jog žmogus ryžtasi pabėgti net savo vestuvių dieną. Pagal

tokį siužetą sukurta daug filmų, tačiau komedija ekrane iš tiesų slepia

nepakeliamą jausmų sumaištį, didžiulę baimę ir žmogiškųjų santykių

tragediją.

Nusivylimų nestokoja ir daugelis internetinių „meilės” istorijų. Artumo

vengiantys žmonės neretai rašo gražius ir šiltus laiškus, tačiau kai

tenka bendrauti akis į akį, tuoj pat atsitraukia ir užsisklendžia savyje.

Bendraudami virtualioje erdvėje mes nematome žmogaus veido išraiškos, jo

akių, gestų, negirdime balso tembro. Ten nėra tiesioginio kontakto teikiamų

niuansų, reiškiamų nežodiniais signalais ir fiziniais prisilietimais, todėl

šizoidiško tipo žmonėms tai saugi ir priimtina erdvė bendrauti.

Sudėtingiausi santykiai būna tuomet, kai kategorišką prieštaravimą tarp

meilės ir neapykantos jausmų, savo didžiules abejones („ar tikrai mane

myli?” šizoidiškas žmogus primeta ir partneriui. Tuomet jis pradeda

partnerį nuolatos tikrinti, reikalauja vis naujų meilės įrodymų jo

abejonėms išsklaidyti, o tų įrodymų niekuomet negana. Elgesys gali tapti

akivaizdžiai destruktyvus, virsti net dvasiniu ar tikruoju sadizmu: partnerio

meilės įrodymai nuvertinami, sumenkinami, analizuojami, jais abejojama arba

tendencingai interpretuojama. Pavyzdžiui, spontaniškas partnerio dėmesys

aiškinamas kaip nešvarios sąžinės, kaltės išraiška arba bandymas

papirkti („baik tuos kvailus meilės prisipažinimus ir einam pagaliau prie

reikalo”. Šizoidas junta, kad jo elgesys nevertas meilės, todėl neretai

visur „užuodžia” varžovus, kuriuos – dažnai pagrįstai – laiko vertesniais

meilės. Tuomet visai natūralų partnerio elgesį pradeda apsukriai

interpretuoti kaip mįslingą ar tyčinį. Tai gali virsti savotiška manija

ilgainiui partnerystę padaryti nepakenčiamą ir galų gale ją sugriauti.

Žmogus pats kenčia, bet kitaip elgtis negali. Tada motyvuojama kad ir šitaip:

jeigu jau neįmanoma būti mylimam, geriau pats sunaikinsiu tai, ko vis tiek

negaliu turėti. Jei partneris nutraukia santykius, tai šizoidiško tipo

žmogui mažiau skausminga, nei būtų tuomet, jei jis iš tikrųjų būtų

rūpinęsis partneriu ir vis tiek būtų paliktas. Tokios „nusivylimų

profilaktikos” šizoidiški žmonės griebiasi ne taip jau retai; ja –

dažniausiai nesąmoningai – kartu norima ir išbandyti partnerį: „Jeigu jis

mane myli, nepaisydamas to, kaip elgiuosi, tai jo meilė „tikra”. Šie dalykai

tik dar kartą patvirtina, kaip sunku tokiems žmonėms laikyti save vertais

meilės.

1. Šizoidiškos asmenybės struktūra

2. Vaikystė

3-4 Mėgstamos specialybės; šizoidas ligonis

5-6 Tikėjimas; šizoidiško žmogaus ryšiai:

6.1 Šizoidai kaip partneriai

6.2 Meilė šizoidų pasaulyje

7.Tikrieji šizoido motyvai’ meilė šizoidų pasaulyje (tęsinys)

Apie ribini nelabai ka ir zinau, gal gali pasipasakoti kaip tai itakoja tavo gyvenima? Nezinau kokia knyga, suradau internete sia informacija.

o izvelgi kazkokiu tokios asmenybes pliusu? pavyzdziui as kaikurias savo sutrikusios asmenybes savybes labai vertinu ir tokiomis salygomis kokiomis man tenka gyventi jos man labai padeda, bet noras keistis taip pat yra nes zinau kad tokie zmones kaip as gyvenime labai daug nepasiekia…

del to, kad neturi tokiu savybiu kokiu reikia zmogui galinciam tapti pvz. kokios nors firmos vadovu. As bijau net i paprasta pokalbi del darbo nueiti, tad ir netikiu, kad kadanors turesiu gera karjera.

siaip kartais galima ir paciam nusistatyti jeigu pozymiai yra akivaizdus. as esu is tu retu atveju kuriems sizoidinis sutrikimas pasireiske dar vaikysteje ir kai buvau 14 pati sau nusistaciau sia diagnoze kaip ir daugeli kitu kurios veliau buvo patvirtintos specialistu. Tad jeigu nenori/negali nueiti pas psichiatra reikia labai daug skaityti gilintis ir analizuoti ir tada spresti as tikrai kazkuo sergi, bet niekada neatmesti fakto, kad nesi specialistas.