Sveikos! Reikia patarimų… papasakosiu savo įstorija… tai vat , net nežinau, nuo ko pradėti … Mažesnė kai man buvo apie 7 metus gyvenau su mama ir patėviu , bet nenorėjau ten būti visiškai , nes nejutau nei meilės , nei palaikymo … 14 metų pareiškiau norą gyventi su tėčiu , bet pagyvenus su juo apie 1.5 m. Aš vėl sugrįžau pas mama, nes ji man žadėjo , kalbėjo kaip mane myli, kaip pasiilgo ir t.t , gimė mano sesuo , turiu dar brolį ., dabar man 17 , netoli 18 , ir bijau blogiausio , su tėčiu nebendravau jau ilgai , bet dabar jau kažkiek bendrauju, bet man pačiai gėda, mama per visą mano gyvenimą niekada nepasakė , kad mane myli, nesulaukiau patarimo, mane palaiko seneliai , o patėvis aš iš vis nežinau net kaip šnekėt … Prie vaikų keikiasi, gyvūnus daužo, grasina juos užmušt , brolį ir sesę mušą, o prie manęs buvo pradėjas daugiau žiūrėt , nei į podukrą, pasakiau tai mamai, bet ji nepatikėjo , nors daug kas užtarė, ir jai bandė akis atmerkt , aš nebegaliu daugiau , nežinau nei ką daryti, nei kaip elgtis… gal kas gali bent ką patarti , paprotinti , draugų realiai patikimų neturiu , kiekvieną vakarą verkiu vos pagalvojus , kad galiu likt taip kaip stovių , manęs nekenčia, o kaip mamai pasakau , kad tėvas nori su manimi bendrauti, tada jau pasirodo tikrasis jos veidas, o ji man žadėjo , jog padės gyvenime , pabaigsiu mokslus, išsilaikysiu teises, susirasiu darbą , o dabar … patarkit