Autore, jūs tikrai dar būsite laiminga! Rasite dar geresnį vaikiną.

Jei draugas buvo geras, tai kodėl jus paliko? Kiek laiko draugavot iki skyrybų? Ar seniai įvyko skyrybos?

Paliko, nes susirado moterį žymiai už jį vyresnę. Žodžiu pradėjo miegoti su savo direktorę, spėkit kodel))) po 3 metų draugystės. Santykiai buvo idealus, visi mums pavydėjo, jokių ženklų ispejanciu nebuvo. Žiauriai sunku buvo, šokas, ypač pirmas savaites atrodė keliais aplink jį sliauziociau, verkiau net miegodama tiesiogine to žodžio prasme, nes norėjau, kad tai būtų sapnas Prireikė paleist ir atsistatyti kažkur metu, daugiau gal net. Nežinau ar džiaugiausi kai praėjo jausmai, liko iki dabar nuoskauda kažkokia ir baimė santykiuose vėl ta pati pajausti,nors jau 5 metai praėjo.

Baisiausia klaida buvo, kad po jo iškart neriau į kitus santykius, nes atrodė košmaras, ne išgyvensiu jei ne nukreips iu visų jausmų kitam žmogui. Bet tik iskaudinau kitą.

Tas “karts nuo karto susirašom” tai nežinau ar tai jums padeda… Momentiškai gal kol rašinėjatės, taip, bet pasąmonėje kiekvieną sykį dar giliau įbėžiat prisiminimus apie jį, ir po to vėl intensyviau galvojasi. Nereikia manau taip. Paleisti tai ir reiškia paleisti…

Sakot del dramu jus paliko,tai jumyse gal kirbejo nepasitikejimas juo,kad be dramu neapsieita.O geru santykiu be pasitikejimo nera

Autore, kiek jums metų? Man atrodo dar labai jauna esat, dar tiek visko prieš akis laukia, kad susitaikykit su ta situacija kokia yra šiuo metu, ir tikekit, kad jeigu bus lemta, susieisit, jeigu ne – vadinasi laukia jūsų kažkur kitas žmogus. Bet desperacija blogas dalykas, o man atrodo toj desperacijoj jūs dabar ir gyvenat nuolat.

Beda tame, kad labiau uzdara tauta esam. Nors ir kiek bandytume kopijuoti vakarus, tas labai pastebima. Jei del vienos ar keliu santykiu patirciu nebutu viskas suabsoliutinama, tai manau ir butu antrosios puses pas dauguma. Reikia nebijoti susitikti su kuo kavos nueiti i miesta bent pusvalandziui kokiam. Nepatiks kas, nu nepatiks. Patiks, tai patiks. Tiesiog drasos kiek daugiau reiketu. Kiek geru zmoniu bando pazindintis, o taip ir nieko neranda sau

Na, 27 ne 17,bet čia pati ta tikra jaunystė, pats tas laikas jausti kad turit jau kažkoki savo gyvenimą, kad esat atsakinga ir turbūt jo, tas natūralus noras turėti kažką artimo. Aš tik iš savo patirties pasakysiu: tik nežiurekit kaip gyvena kiti, su kuo susituokė, kada vaikų susilaukė ir pan. Kiekvienas pagal savo laiką gyvenam, taip kaip mums duota gyvent. Tikrai sutiksit kažką sau, bet greičiausiai tada, kai mažiausiai to tikesitės. Ir pritariu visiškai @mastytojaseugis kartais mes per daug užsiblokuojam.

@laukinukesa labai gražus komentaras

Turiu antrą pusę jau 4 metus. Jaučiuosi gerai, nejaučiu tam žmogui nieko, tik jis sugadino šiek tiek pasitikėjimą kitais vyrais. Atrodo, kad niekuo nebetikesiu niekada.

Nes kas zino, gal tas susitikimas ir butu pasisukes teigiama kryptimi ir kazkas gautusi is to. Dar pries 5 metus kiek dazniau i susitikimus galima buvo nueiti, bet ko toliau jau matai, kad vis sudetingiau. Arba norai kazkokie dideli, arba baimes, arba dar kas.

Mane po 3 metų paliko, aišku viską pradėjau pati, dėl to gal labiausiai ir skauda. Skaudėjo 3 metus. Tiek pat kiek draugavom per tuos 3 metus pabučiavau daug varlių, pridariau daug klaidų, kad tik sumažinti skausmą, galiausiai pasidaviau ir likau viena. Šventai tikėjau, kad niekada daugiau nebemylėsiu ir nesutiksiu žmogaus kuriam jausčiau tokius stiprius jausmus, BET.. sutikau nuostabų vyrą, įsimylėjau iki ausų ir esu labai laiminga. To skausmo kurį patyriau nelinkėčiau niekam, bet jei žinočiau kaip viskas baigsis, aš tikriausiai viską pakartočiau dar kartą. aišku nuoskauda dėl ex nepraėjo, vis dar sunku pamatyti ar kažką apie jį išgirsti, bet tai buvo mano pirmoji meilė, ir aš džiaugiuosi, kad ji buvo, stengiuosi jam linkėti gero ir kažkaip pasidaro lengviau.