Sveikutės. Situacija tokia: jau daugiau nei metus susitikinėju su vaikinu, pusę metų jau esame pora. Aš jį myliu, jis mane taip pat, atrodo, viskas turėtų būti tobula. BET. Man nuolat neduoda ramybės vienas dalykas – tai skirtingas mūsų išsilavinimo lygis.

Visą laiką mokiausi labai gerai, šiemet baigiau mokyklą, egzaminus išlaikiau aukščiausiais įvertinimais, įstojau į Vilniaus Universitetą, į specialybę, apie kurią visuomet svajojau. Visą gyvenimą mokslas ir išsilavinimas man turėjo labai didelę reikšmę ir man buvo svarbu, kad taip pat būtų ir mano mylimam žmogui. Ne kartą esu sakiusi, jog “nė už ką nesusidėčiau su vaikinu iš profkės..” Bet, aišku, visuomet nutinka priešingai nei tikiesi. Gėdijuosi pasakyti tėvams ir draugėms apie tai, todėl meluoju ir jaučiuosi, kaip paskutinė kvailė. Mes sutariame labai gerai, abu žiūrime rimtai į santykius, dažnai kalbamės apie ateitį, jau seniai pažįstame vienas kito tėvus, draugų ratą. Man su juo gera būti, jaučiu, kad jis tikrai labai mane myli, manimi rūpinasi, na, atrodo, kad viskas tikrai ir geriau būti negali. Tačiau vis dažniau pamąstau apie tai.. Ypač, kai jam mokytis paskutiniai metai, o man tik pati pradžia.

Laukiu jūsų nuomonių, patarimų, galbūt aš visai veltui nervinuosi? Galbūt tai neturėtų turėti jokios reikšmės?