Skirtis be širdies skausmo
Ar įmanoma skirtis su žmogumi, kad neskaudėtų širdies arba minimaliai? Bet kai nemuša.
Čia klausiate, ar eina skirtis lengvai, kai partneris nesmurtauja? Būna ir psichologinis smurtas, manipuliacijos, būna, kai jausmų nebėra ir tik iš patogumo kartu gyvena it kambariokai. Kiekviena situacija skirtinga juk.
Tai reiškia įmanoma pagal jūsų komentarą. Tik va teko girdėti, kad net iš prastų santykių pabėgus žmonės ilgai laižosi žaizdas.
Nejautriems gal įmanoma lengvai, man tai nebūtų galima
Žmonės skirtingi. Manau priklauso labiau ne nuo to, ar buvo smurtas, ar ne, bet nuo paties žmogaus ,kaip stipriai prisiriša. Juk net tuose pačiuose smurtinguose santykiuose būna gražių akimirkų, kurios paskui ir kelia tą skausmą….
Bent trumpam tikrai skaudes. O šiaip priklauso, kokie jausmai buvo. Na ir ar yra kitos kompanijos laikui leisti. Pati buvau pusmečiui išsikelti atskirai pagyventi, rimtai svarsčiau apie skyrybas. Na ir nepasiilgdavau, Gal tik apskritai vienišumas yra nekoks jausmas. Būdama su kitais apie jį negalvoju. Bet mes ryšio nebuvom nutraukę, savaitgaliais susitikdavom
Santykiai blėso po truputį, buvo daug pykčių ir abejonių, kad gal verta skirtis. Tai truko apie pusmetį, todėl pats išsiskyrimas buvo paskutinis taškas ir kaip suprantamas žingsnis.
Santykiai blėso po truputį, buvo daug pykčių ir abejonių, kad gal verta skirtis. Tai truko apie pusmetį, todėl pats išsiskyrimas buvo paskutinis taškas ir kaip suprantamas žingsnis.
Ir kaip po to jautėtės?
Po to jaučiau palengvėjimą, kad nutraukiau niekur nevedančius santykius, jaučiau, kad padariau teisingą žingsnį. Galvojau, kad buvo jau senai ženklų, kurie rodė, kad reikia skirtis ir kad ilgai ir kantriai bandžiau kažką sutaisyti. Aišku buvo ir liūdesio, kad likau viena. Po to stengiausi užsiimti veiklomis, nesėdėti namie, būti su kitais žmonėmis, taip sugrįžau į normalų gyvenimą. Po metų sutikau žmogų, su kuriuo esu iki šiol.
O kokio amžiaus nutraukėt santykius?
Po to jaučiau palengvėjimą, kad nutraukiau niekur nevedančius santykius, jaučiau, kad padariau teisingą žingsnį. Galvojau, kad buvo jau senai ženklų, kurie rodė, kad reikia skirtis ir kad ilgai ir kantriai bandžiau kažką sutaisyti. Aišku buvo ir liūdesio, kad likau viena. Po to stengiausi užsiimti veiklomis, nesėdėti namie, būti su kitais žmonėmis, taip sugrįžau į normalų gyvenimą. Po metų sutikau žmogų, su kuriuo esu iki šiol.
Kai išsiskyriau man buvo 29 metai, po apie 5 metus trukusios draugystės. Ar jūs irgi išsiskyrėte ar abejojate santykiais?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
