Labas, visoms! oi kokia aš dramą savo gyvenime išgyvenau, kiek verkiau ir draugėm bėdavojausi ir visų žodžiais – paleisk, atsisveikink palengvės netikėjau.. Šiandien du metai kaip esu vieniša, bet kad jausčiausi laisva.. Apie pusę metų gal net mažiau. Dabar iš to ėjimo ugnim ir vandeniu pati šaipausi, kaip galėjau būti tokia naivia ir neprotinga, kam laikiau žmogų su kuriuo buvo blogai, kam idealizavau kažkokia meile, kuri buvo paremta nepagarba, o galiausiai išdavystėm. Suprantu visas čia užsukant, kaip sunku šią akimirką, kaip mylit. Patarimas iš mano pusės – mylėkit, nes nėra jokio abrakadabra, kad nustotumėt per dieną, savaitę ar net metus, tačiau paleiskit žmogų, išmokit atsisveikinti – bus pačioms daaaaug lengviau. Ar trūksta antros pusės? Atvirai pasakysiu tikrai ne nesijaučiu vieniša, esu labai laiminga, kartais nueinu į pasimatymus, bet kolkas nesijaučiu subrendusi naujiems santykiams. Žinoma, kaip ir visiem normaliems žmonėms, užplūsta prisiminimai, praėjus pro kai kurias vietas kartais pajaučiu nostalgiją, bet tikrai drąsiai sakau SKYRYBOS, nors ir priešinausi ir bandžiau susigrąžinti ir buvau susigrąžinusi vis tiek JOS pats geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti. Šis žmogus priešingybė – man, su juo jaučiausi nelaiminga, ne buvau ta moterimi, kokia norėjau būti, perdėtas jo pavydas, žeminimai, grąsinimai buvo mane išsunkę… O šiandien aš jau šypsausi lyg naujas žmogus ir nenoriu to žmogaus net prisiminti, tikiu, kad sutiksiu savęs vertą gerą vyrą. Moterys, merginos smakrą aukštyn! Nepasiduokit! Nelaukit jokių metų, eikit į priekį šiandien! Nepykit, kad anonimas )) bijau piktų bendradarbių – jos mane pažįsta, kaip sėkminga, gražia ir visad besišypsančia moterį ))