Sveiki. Situacija tokia: man 16, gyvenu ne su tėvais, jie išsiskyrę, turi savo atskirus gyvenimus.. Gyvenu pas tėčio tėtį, senelį savo. Protarpiais iš senelio, senelio žmonos (su mumis gyvena ir tos žmonos 2 sūnūs 24-26 metų) ir tėčio jaučiu psichologinį smurtą; kabinėjamasi prie manęs, nors tam net nėra realaus tikslo. Puikiai mokausi, olimpiadose dalyvauju, renginiuose, stengiuosi būti aktyvi. Visiems, o ypač senelio žmonai, tai nepatinka, nes, jų manymu, yra taip: tai mane daro tingine, esu išlepusi (pati užsidirbu pinigus atlikdama rašto darbus internetu) negaliu išsėdėti namuose, nieko nepadedu, esu nevykusi, kvailė, mane vaikinas paliko dėl mano nepakenčiamo charakterio (jų manymu), esu šiukšlė jų akyse, tėtis sako, kad dėl blogo gyvenimo galiu kaltinti savo mamą, o senelis sako, kad jei nepatinka, galiu eit pas savo mamą gyvent (o ji nieko nedirba, geria kasdien, žodžiu), ir dar mane lygina su mano mama (kad k*rva, pas kitus einanti ir nieko nesugebanti). Į savo mamą aš nesilygiuoju, galvoju apie medicinos studijas. Bet tokias pastabas tik iš jų ir tegaunu, daugelio akyse, mokykloje ir kitur, esu aktyvi, draugiška. Verkiu grįžusi namo, nebegaliu pakelti spaudimo, nes ką bedaryčiau, viskas tik blogai. Kaip elgtumėtės mano atveju? Kyla visokių minčių, net išeiti iš 10 klasių ir išvažiuoti iš šito kaimo į kokią Klaipėdą mokytis, gyventi barake, bet nebežinau jau.