Sprendimas dėl rytojaus
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Dabar tokioj gyvenimo kryžkelėj esu, jau kelintą kartą nežinau, bet šį kartą jau rimtai
Gyvenu neblogai, turiu mamą, močiutę. Tryse gyvenam. Dvi kates dar. Labai savo šeimos moteriškas myliu. Jos laiko mane ant šitos žemelės. Tik, va, apie ateitį galvoti jos man nelabai padeda.
Visada dariau tai, ką mama norėjo, kad daryčiau. Baigiau dvylika klasių vidurinėj, stojau į aukštąją (mama labai norėjo, kad jos vaikas mokytųsi aukštojoje, nesvarbu, kad aš pati nenoriu) – neįstojau. Dabar profesinėj. Grupiokės visos labai fainos, sutikau superinių žmonių, bet vos reikia eit praktikos į studiją (floristikos), jaučiuos žiauriai lievai. Darau darbą ir nesidžiaugiu, kad jį darau nes man nėra smagu tai daryti. Darau, bile, kad padaryt. Šiandien viena iš ten dirbančių paklausė ar norėsiu būt floriste. Papurčiau galvą. “Tai ką tu čia veiki?” gūžtelėjau pečiais. Nežinau..
Šiais metais vėl rašysiu prašymus į aukštąsias, bet garantuoju, kad ten, kur noriu neįstosiu net ir į mokamą, kas be ko, pagrindiniai mokomieji dalykai yra matematika ir fizika. Pas papildomas ėjau ilgai, mokiausi, stengiausi, sprendžiau, bet kaip dundukas, taip dundukas.
Galvojau apie emigravimą. Nenoriu išvažiuot vien dėl mamos ir močiutės, daugiau nieko aš čia toj Lietuvoj nepaliksiu. Planas: išvaryčiau, padirbėčiau, pasiimčiau kartu mamą. Važiuočiau pas draugą, bet nesu garantuota, kad viskas susiklostys puikiai, todėl ir abejoju. Iš tikrųjų, pirmai progai pasitaikius, aš minčiau iš čia indų plaut ar langų valyt. Tiesą pasakius, noriu pamatyt bent truputėlį kitokių žmonių. Nekenčiu monotonijos.
Mano bėda yra tame, kad aš labai abstrakti. Tai yra, nežinau ko noriu ir tai siaubingai siutina. Lietuvoj savo ateities nematau, žinau, kad po mokslų tikrai iš čia išvažiuočiau.
Patarkit ką man daryt su savo miglota ateitim
Tai važiuok jau dabar Jei čia niekas nelaiko, nėra dėl ko pasilikti, tai keliauk pamatyk pasaulio, užsidirbk, negyvenk to monotoniško gyvenimo jei nenori
Tai su draugu gyvenčiau. Dievas išgirdo mano maldas, mama klausė ar nenorėčiau padirbėt užsieny Beet ji nori, kad važiuočiau pas tetą, o ji su didele šeima gyvena
nejau absoliuciai niekuo nesidomi gyevime? manau uzsiemy aukso luitai?
Na tai labai blogai.. va tas sakinys daug ka pasako “Jos laiko mane ant šitos žemelės”. Tu pati save laikai. Man atrodo tau baisu yra paciai atitrukti nuo namu ir kazka pradeti nuo saves. Ir problema yra kad tu nori visko daug ir is karto. Reikia pradeti palaipsniui.. Ir kas cia per “Planas: išvaryčiau, padirbėčiau, pasiimčiau kartu mamą.”??? Gal apie busima vyra reiketu galvoti koki?
mama gyvena savo gyvenima, o tau laikas gyventi savo. visa laika nebus taip, kad klausysi ir darysi kaip mama nori. tai gali testis metu metus, o prabegus jaunystei ir galimybems beliks tik “padekoti” mamai uz tai kad nugyveno gyvenima uz tave…
duok sau kazkoki ribota laika, taip bus gal lengviau. nu pvz isvaziuok padirbeti i uzsieni kokiam menesiui. ir po menesiuko grizk. gal vel noresis vaziuoti i kita sali ir pan. zodziu mazais zingsniukais ir neskubant. viskas bus gerai
Visą laiką dariau kaip ji norėjo, dabar sunku daryti kitaip.
Mama liudes.. Tai cia jos ar tavo gyvenimas? Atsisakysi sau patinkanciu sprendimu del mamos? Beje per atstuma zmones moka rysius palaikyti
Į kolegiją ir bandžiau.
O į kolegiją nebandysit? Turėtų būti lengviau įstot.
Man patinka kompiuteriai, naujosios technologijos.
Tai kuo norėtum dirbti ir kur norėtum mokytis?
as ir manau, kad vaziuok neiekvok savo laiko! pabandysi nepatiks visada gali gristi
“kas nerizikuoja tas negeria sampano”
Bet mama labai liūdės
Domiuosi. Naujosios technologijos mane domina, jomis ir domiuosi, bet vien domėtis neužtenka. Reikia tam dalykui ir mokėti papildančių dalykų, kurių aš nemoku, norint išmanyti man patinkančią specialybę.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
