studijos veda iš proto
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sergu depresija, begalo turiu daug baimių, prasidėjo 2 semestras nebuvau dar paskaitose, nes emocionaliai suprantu, kad to nepakelsiu, o rodyti ašarų nenoriu niekam, noriu pasiimti akademines, bet čia iškyla dar didesnės bėdos, dar labiau save smerkiu, net gyenti nenoriu, jaučiuosi nevykėlė. Viskas buvo puiku su mokslais, dabar aš emociškai nepakeliu nei vieno žodžio, bijau reakcijos dėstytojų, grupiokų… Jaučiuosi tikrai psichiškai nestabiliai, nežinau ką daryti su mokslais, atrodo viską mesčiau.. patarkit ką jūs darytumėt
O nuo ko viskas prasidėjo, nuo mokslų ?
ne, bet manau visi stresai susidėjo, nes į mokslus eidavau sunkiai, niekada nerodžiau noro, mokytis sekdavosi tiesiog gerai per daug nieko nedarant
Norėčiau pasišnekėt su dėstytojais, bet bijau buti nesuprasta, arba palaikyta tingine, kad istiesu as del tokios sveikatos bukles negaliu nieko absoliuciai daryti.
Manau destytojai tikrai supras, jei paaiskinsi situacija. As tai eiciau ir kalbeciaus..
Siūlyčiau nueiti pas universiteto psichologę konsultacijai. Jų paslaugos studentams yra nemokamos.
Mokausi kolegijoje, bijau likti nesuprasta, ar tingine, visad megau viska daryti pagal plana, dabar negaliu nieko daryti be verkimo
Pasikalbėk su dėstytojais, o dar geriau – kreipkis į psichologą Nėra nieko gėdingo prašyti pagalbos, kai sunku ir tokia savijauta
Tu nesi tinginė, jeigu sergi. Tiesiog, jeigu iš tiesų tau yra diagnozuota depresija, tai sunkiai galėsi sau padėti vien vidinėmis pastangomis (nors tai irgi labai svarbi dalis), todėl derėtų kreiptis į specialistus. Dėl to, kad problema nedings, jeigu jos vengsi.
man buvo lygiai tas pats. gavau akademines, nes rekomendavo psichaitras, bet po jų nebegrįžau. tiesa dabar nebesergu ir viskas kuo puikiausiai susitvarkė. žinau tą jausmą, kai nežmoniškai slegia net menkiausia mintis apie mokslus, kai tu net elementarių dalykų daryti nenori ir tiesiog NEGALI. meluodavau draugams, kad negaliu susitikt, prisigalvodavau priežasčių, tam, kad galėčiau gulėt lovoj prie pc užsitraukus užuolaidas. o buvo vasara..
žodžiu, čia galima kalbėt begalo daug, bet, jei jauti, kad nebegali, geriau pasiimk akademines, nes tiesiog kitaip susišiksi sau viską nelankydama.
ir būtinai pradėk darbą su savimi. tai yra labai sunku, bet patikėk, jokie daktarai nepadės, kol nesusiimsi pati. o ir vaistai neišeitis, jie tik sukuria iliuziją, kad viskas gerai. savanoriškai juos mečiau, buvo labai sunku be jų kurį laiką, bet reikia ištempti. ir dirbt su savim. dabar tai tau skamba turbūt kaip neįmanoma misija, bet patikėk, viskas susitvarkys, kaoi pati to labai labai panorėsi. sekmės.
Man psichiatre israse nuo nerimo pradzioje pagerti, nieko nepadeda, nes manau, kad beda daug kartu didesne.
Jau man taip 3 men, egzus rasiau vos laikydamasi neapsiverkus, beproto pykindavo, pries egzus vemdavau, bet moksla savo labai myliu ir noriu mokytis, bet bijau, kad per save as prarasiu visus norus.
Bijau kitu nuomones, akademines tai duos, bet net simpatija klausineja ko nevaikstau i paskaitas? ir tai nera rupestis, o atrodo kaip smerkimas, jauciuosi, kad nieko nepasieksiu gyvenime.
pasieksit kazka gyvenime ar ne, tai tik nuo jusu veiksmu priklauso. Jei sakot, kad gerai sekesi mokytis, tai ties tuo ir susikoncentruokit, kad viskas bus gerai, juk protinga esat ir norit mokytis. Raskit priezasciu kodel tai jums naudinga. Vienintelis kas jus zlugdo, tai yra nieko neveikimas, nes tada kyla kvailos mintys. Maziau galvokit, daugiau darykit
bet ne todel man sunku, o kad noriu pailseti vienus metus ir nutraukti mokslus;( nes gal pageres man ir greiciau ,bet bijau, kad griausiu save dar labiau. patarkite ka daryti
Tai kam studijuoji, jei net vemi nuo mokslų?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
