@avokada kodėl?

Pirmais metais galvojau, kad iššvaisčiau metus savo gyvenimo ir visiškai nieko neišmokau. Tiesa ta, kad dėstytojai seni – 60-80 metų, dėsto tą patį jau 50 metų (aišku, lietuviškai knygų mokymuisis vis dar nėra), realiai viską kopijuoji nuo senų darbų, pažymiai už įvairius darbus taip pat priklausydavo nuo dėstytojų nuotaikos. Kadangi yra kospektai visko ir pavyzdiniai darbai tai mokytis tikrai nesunku tik šiek tiek prasmės nesimato. Nebent labai stipri vidinė motyvacija ir tikslas jau yra darbas, o mokslai tik kažkas, kas suteiks tau diplomą… unsure emoticon Aišku, jei jauti malonumą skaitydama filosofinius veikalus – daug džiaugsmo teiks įvairūs pasirenkamieji dalykai. Jie sudaro pusę paskaitų. Nes, pavyzdžiui, tų paskaitų, kurių tikrai reikia psichologijai yra gal apie 40%, o dėl dėstytojų ir lėšų trūkumo, kad studentai neturėtų laisvų dienų laikas užkaišomas pasirenkamaisiais dalykais iš kitų fakultetų. LAbai trūksta praktikos ir realaus susidūrimo su psichologo darbu, kurios kiek žinau nemažai yra LEU (kurioj ir stipkė siekia 100-200e). Antrame kurse šiek tiek įdomiau, bet trečias ir vėl visiškas beviltiškumo debesis. Pats dėsytojas pirmos paskaitos metu antru sakiniu pasakė, kad tai, ką mokomės – niekada nepanaudosime gyvenime, anei darbe. BET VU kaip “prestižinis” universitetas orientuojasi į mokslą ir tyrimus (kas kad tai nenaudinga ir beprasmiška šituo užsiimti su bakalaurantais)

Nors nestudijuoju psichologijos, bet pasireikšiu.

Ši specialybė buvo mano svajonė, tačiau nestojau dėl tuo metu buvusių reikalingų egzaminų su kuriais aš nedraugavau. Todėl esu pasirinkusi kitą kryptį.

Tačiau manau, kad psichologija perspektyvi specialybė jei pats žmogus yra perspektyvus. Dauguma įstoja į psichologiją, nes tiesiog tik įdomu arba patiems reikia pagalbos, šiose studijose vildamiesi sau padėt. Tikrai nuoširdžiai pasirengusių būti psichologais yra tik mažytė dalis, kurie savo noru ir pasiekia, ko siekia. Tikrai daugybę psichologijos studentų pažinojau ir pažįstu, teko ir su psichologijos studentų dėstytojais pakalbėt, turbūt iš to tokią nuomonę ir susidariau. Gal klystu, statistikos nevedu, bet faktas, kad psichologas turi būti tolerantiškas visomis prasmėmis, o man teko bendraut su psichologijos studente, kuri akivaizdžiai tyčiojasi iš kitų. Tai tik rodo, kad pati turi problemų. Tad, jei tikrai, tikrai, tikrai norit padėti žmonėms psichologiškai, jei matot, kad ir dabar turit tą “psichologo” gyslelę ir esat savų draugų išklausytojais (nes, kaip bebūtų gaila, vien noro neužtenka), stokit drąsiai ir siekit savo svajonių. Aš tikiuosi, kad ilgai nesigailėsiu, jog nepasirinkau šitos specialybės…

Oi blyn, kaip teisingai pasakėte! Žinokit mano kurse tai tikrai matosi šitas dalykas… Tikrai gal daugiau negu pusė arba visiškai pasimetę gyvenime arba su tokiomis didelėmis problemos, kad vajė vajė. Vieni net socialiai neįgalūs atrodo. Netolerantiški, kalba, kai tikrai to nereikėtų daryti, nemoka nei išklausyti, nei normaliai reikšti minčių. O kiek teko kalbėtis, tai ir psichologinių problemų, vaikystės bėdų nemažai… Gal jie nenori būt psichologai – nežinau, bet kad atėjo ieškodami pagalbos tai faktas.