Subyrejau.. parekomenduokit specialista Vilniuje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Laba,
priejau tokia riba, kai nesinori nieko, tik uzmigt ir nepabust. Kai imu galvot,kad geriau papulciau po masina ir nebeatsibusciau.. Tik neleidziu apie tai sau galvot, vien del to, kad nenoreciau suteikt skausmo artimiesiems. Per kelis menesius mano gyvenime taip viskas susipainiojo, pridariau tiek klaidu, kad nedarau nieko, tik skandinu save apatijoj, smerkiu, galiu valandu valandas tiesiog guleti ir ziureti i lubas.. o praktiskai visa laika tenoriu miegot. Einu tik i darba, vengiu betkokios kitos atsakomybes, vengiu atistot akis i aki su savim, atrodo nusiteikiu, paleidziu praeiti, uzsibreziu tikslus, bet paluztu iskart, ir vel is naujo smerkiu save.. visada buvau maksimaliste, buvau tiek daug pasiekus, o dabar kasdien einu tik atgal atgal atgal arba stoviu vietoj ir degraduoju.. visa gyvenima buvau pasinesus , dievinau sporta, turejau toki grazu kuna, oo dabar jau keletas menesiu kaip nebesportuoju – atrodo noriu, bet vis atidedu. arba nera jegu. mane vargina emocinio valgymo priepuoliai, kuomet perssivalgau, man bloga, kaltinu save , nusprendziu daugiau taip nebesielgti, laikausi, o tada vel is naujo..ar man depresija? tikriausiai ne, as nezinau, nenoriu isikalbet sau tokiu dalyku. bet jauciu kaip zlungu, jauciuos masina, automatiskai daranti tai, ka reikia, o radus proga uzsisklendziu savyje, uzsidarau guliu guliu ir miegu.. atrodo, kad patekau i rata, kai meginu vis is naujo ir is naujo pradeti gyvenima tik nezinau kur pradeti, kad ir kiek budu sugalvoju, juos is anksto tarsi nesamoningai nurasau.. padekit man kas nors..
O tai ko jau čia tau dabar savęs nemylėt? Kad tavo mylimasis kiaulė, tai ar dabar tu čia prie ko, juk ne tu kiaulė, o jis. Kad nemylėjo? O taigi lai jis eina nx. Kaip ten sakė Butkutė – aš ne doleris, kad mane visi mylėtų.
Aš tai matau, kad žmogus kiek tai persitempęs, ir tiek.
Na meilėj nepasisekė, bet taigi pasiseks kitą kartą, o dabar yra mokslai ir darbas, nereikia tau tų meilių.
Darbą pakeitei, kaip suvokiu, į geresnį – na tai sveikinu, netgi pavyzdžiu kiektai, na stresas, bet kiek jis truks, visi pripranta, ir tu priprasi.
Sportas – toks dalykas, kad iki jo sunku nueit, čia faktas. Bet kai jau nueini, tai atsimeni, kaip gerai būna? Kokia sau faina grįžti namo? Atsistoji šalia kokio keturkampo dėdės ir net su savo 7 kg + atrodai mažytė plonytė
O tas univeras – na bjauru, ypač pirmam kurse, bet čia ir yra gudrybė, pirmam kurse būtent neiškrist. Nes kas iškrenta, tai dažniausiai pirmam kurse ir iškrenta. Bet dar niekas nevėlu, visur tie mokslai prasidėjo tik rugsėjo vidury, taigi jei dabar nuėjus ir pasakius, kad sirgot, visi patikės. Gausit mokslų į smegenis, užmiršit bjaurų eksą. Vieni pliusai.
Gal ir turejo galvoje, jkad jei gersiu vaistus ir toliau mane kamuos valgymo priepuoliai, tai taip ir tesis..
Gal labai kvailai skamba,bet as net neisivaizduoju ka pasakyti tam psichologui..
Oi vaikeli… Kad neturėčiau nuo to užaugusių 20 kg, kurių neina numesti niekaip, nors ir pas rimtus dietologus einu, ir sportuoju 5 x sav, tai nekalbėčiau… Dietologo komentaras – taip yra, tik niekas nežino, kodėl. Per 2 mėn – 20 kg, manai, galima tiek tiesiog priėsti?
Visokių tų vaistų būna, bet man “padėjo” tie, apie kuriuos buvo pasakyta – ni ni ni, svoris neaugs, niekaip ne”.
Taip kad…
Ne, vaistai yra reikalingi, juk ne veltui jie sugalvoti, bet tik kaip paskutinė priemonė. Kai jau tikrai yra liga, depresija. O jei dar galima kitom priemonėm išsivynioti, tai geriau bandyti kitomis. Nes tie +20 kg tai tikrai savivertės nepagerina…
Psichologui sakyti tą patį, kaip čia parašei. Vat kas viršuj parašyta. O jau tada jis pradės klausinėti, ir pokalbis eis pats
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
