Dėl ko išsiskyrėt? Kodėl dar turite susitikt?

aš taip pat ne. labai keista mano situacija, nes ta prasme mano santykiai buvo tokie, jog jis man ir tapo griausiu draugu. iš tikrųjų aš su niekuo nebuvau ant tiek savimi… senos draugės? na tai jau nebe tai. aš jaučiuos pasikeitus ir mūsų draugystė su draugėm pasikeitė. tikrai negalėčiau net joms išsipasakot, jos jaučiu manęs nesuprastų, negalėtų tieisog išklausyt ir pasakyt “laikykis”. bet kaip ir minėjau aš neturiu tos aukos sindromo, galiu tai laikyt savyje, bet man taip taip išties taip vieniša….. šiuo momentu atrodo vienintelis , kuris tau ir padėtų tai ir būtų jis raštelkit man, galim palikyt vienas kitą, aš žinau( o gaila) per kokį jūs pragarą šiuo metu praeinat….

Praeis, vaikeli, gyvenime viskas praeina.Liūdniausia tik,kad blogi dalykai praeina labai pamažu,o geri tai šuoliais prašuoliuoja…Bet laikas užgydo viską.Pasistenk kažkuo užsiimti,kokia veikla, pavyzdžiui pasisiūlyk savanoriauti,Kažkada mane tai išgelbėjo nuo baisios depresijos kuri užpuolė, kaip koks juodas debesis, kai mano mylimiausias sūnus baigęs aukštąjį ir apsigynęs diplomą išėjo į Norvegijos kalnuose esantį dviejų atsiskyrėlių – trapistų vienuolyną,kur nėra nei telefono,nei elektros,nieko,jokio susisiekimo su pasauliu,tik laiškai…galvojau išprotėsiu…trys,keturi laiškai per metus, Išgelbėjo Italija, kur iki šiol savanoriauju “Centro d’Ascolto”,tai yra “Išklausymo centras”. Dabar yra ir Lietuvoje savanorių centrų.Pamėgink. Tau reikia tik laiko, tik laiko…

Autore, nedaryk klaidos, neik su juo susitikt. Paklausyk manęs Pati taip pat turėjau pirmąją meilę, buvo viskas gerai, kol vieną dieną pasakė – nieko tarp mūsų nebus. Turbūt jaučiausi panašiai, kaip dabar jautiesi tu. Kitą dieną turėjome susitikti, kad atiduočiau jo daiktus (kaip dabar pagalvoju, to kiaulės skarmalus galėjau išmest į konteinerį), susitikome, verkiau, vos ne maldavau sugrįžti, būti su manimi. O ką jis pasakė? Kad velniop. nenori matyti manęs. Atrodo, pasaulis mano sudužo į šipulius. Verkiau, nieko beveik nebevalgiau, nenorėjau nieko daryti, nes vos prisiminus jį, ašaros kaupdavosi. Labai jį mylėjau. Ir įsivaizduok, po kiek laiko (jis jau net vedęs buvo), mane prisiminė. Iki šiol prašo manęs susitikt, skambinėja maždaug į savaitę kartą. Niekada netikėjau, kad taip bus, bet dabar – man tas žmogus yra niekas. Nenoriu nei matyt, nei girdėt, neįdomu, kaip jam sekasi. Jei atsukčiau tuos metus atgal, iki tos dienos, kai jis mane paliko – savo dabartine būsena nebūčiau patikėjusi. O dabar širdyje taip gera… Linkiu ir tau, ir kitoms merginoms, kurios kenčia, to paties jausmo

Mane taip pat prieš nepilnas dvi savaites paliko. Nors draugavom ne kaip autorė 4 metus, o tik pusę metų, galiu drąsiai sakyt, kad maniau jog jis tas vienintelis. Viskas buvo taip nuostabu, praktiškai kartu gyvenom, niekaip negalėjau patikėt, kad man taip pasisekė. Visai giminei išgyriau jį, kažkaip kai jaučiausi tokia laiminga, norėjosi ta laime pasidalint. Na ir kagi, vieną naktį nuėjom miegot ir prabilo jis, kad nebežino ko nori, nežino ar myli, ir kad nenori net bandyt. Tiesiog, kad mes visiškai skirtingus dalykus mėgstam. Turbūt įsivaizduojat koks man šokas buvo… Vidury nakties sėdau ant dviračio ir išmyniau į savo butą, kruvinom ašarom verkdama. Svarbiausia, kad turėjom kartu kraustytis už poros savaičių kartu, daiktus nešėm į butą. Net ir praėjus daugiau nei savaitei negaliu suvokt, kodėl jis taip pasielgė ir kaip galėjau nepastebėt, kad artėja pabaiga. Tiesiog jaučiuosi labai kvailai dabar, prieš save, prieš draugus, prieš gimines. Iš tiesų gera gyvenimo pamoka, leido pagaliau suvokt, kad negalim gyvenime būt priklausomi nuo kitų žmonių. Turim gyvent dėl savęs, pildyt savo troškimus ir svajones, nes juk žmonės ateina ir išeina. Kad ir kaip būtų sunku dabar jums autore, reikia laiko, kad išgytų žaizdos ir jos tikrai išgis. Sustiprins jus ir padės subrandinti asmenybę, suteiks išminties. Laikykitės, viskas praeis.

aš taip pat mąstau apie kažkokią “crazy” idėja, kaip išvaryt savanoriaut kur, vistiek turiu laisvus metus…. bet kad šiuo metu aš kaip ir minėjau sėdžiu kaip vaiduoklis ir negaliu savęs niekam motyvuot, atrodo kad man nieko nereikia, ta prasme vos ne kad tokia stadija , akd norėčiau vaistų prisivartot….

Merginos! Tikrai viskas praeina, tikrai tikrai Vaikinų buvau įskaudinta ne kartą ir ne du , bet su laiku daugiau ar mažiau, lengviau pasidaro visas nesąmones išgyventi Gerai, tyliu, per daug jau plėstis pradėjau