Merginos,noriu iškart paprašyti nesmerkti,nes ir taip šiuo metu nėra lengva.

Turiu (gal jau tiksliau ‘turėjau’ vaikiną, paskutinius mėnesius labai sunkiai sekėsi sutarti,pykomės dėl visokių menkniekių, jau ne kartą ir skirtis norėjau. Žmogus ganėtinai sunkaus charakterio,bet labai mylintis. Dabar jam sunkus laikotarpis,išėjo iš darbo,pinigų nėra, ateitis neaiški. Padėjau kuom galėjau,daugiausiai morališkai,būdavo ir finansiškai. Stengiausi palaikyti,daryti malonias staigmenas,kalbėtis. Bet šiandien susipykome (komiška priežastis- kalbėjomės apie suši gaminimą ir jis paklausė ar tiktų tam jo turimas bambukinis kilimėlis. Aš nieko neatsakiau,kadangi buvau susimąsčius apie kitką,jį tai baisiai įžeidė,todėl aš atsiprašiau). Galiausiai jis paprašė susėst pasikalbėti,pasakė,kad aš sau labai daug leidžiu,bandžiau paaiškint,kad nemaniau,jog tai taip svarbu. Tačiau jis vis kaltino,jog ignoruoju jį,kol galiausiai man nusibodo,tylėjau. Vėliau pamačiau,jog reikia skubėti į autobusą,atsikeliau apsirengti ir ruoštis išeiti,o tuomet ir prasidėjo…jis sugriebė mane abiem rankom,pradėjo kratyti ir kažką pakeltu tonu sakyti,kad “skirsimės,jeigu tau viskas yra po***”. Tie sugriebimai pasikartojo kelis kartus,nes aš vis bandžiau išeiti,galų gale apsiverkiau ir išmaldavau leisti išeiti. Neatsisveikinome,o dabar nenoriu jo net matyti,man baisu. Parašiau jam,ka viskas baigta,jis neviltyje…žinau,kad labai myli,norėjo kartu kurti ateitį,bet aš negaliu pasitikėti žmogumi,kuris gali taip pasielgti. Noriu atleisti,bet nežinau ar verta…ką darytumėt jūs?