suklydau.. tyleti ar prisipazinti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
sveikos, isdaviau savo vaikina, nors tuo metu buvome issiskyre, bet jis jau rasinejo man,ketino taikytis… issiskyre buvome jo iniaciatyva, nes neva jis galbut nebemyli manes. praejus vienai dienai parase, kad tik issiskyres suprato, kaip myli mane… tuo metu gereme su draugemis, buvo vaikinas, kuris man jau seniai patiko, buciavausi su juo ir t.t… dabar sazine grauzia toks kirminas, negaliu ramiai gyventi, noreciau prisipazinti, bet suprantu, kad visam gyvenimui prarasiu savo vaikina beje, pries metus laiko, jis mane buvo isdaves su kita mergina, irgi buvome susipyke.. atleidau jam, iskart prisipazino… o as jauciuosi taip blogai, taip prastai, atrodo negalesiu jam i akis normaliai paziureti.. beda ta, kad paskutiniu metu vaikinas daznai mane palikdavo, sakydavo kad gal nemyli, o po keliu dienu vel uzsimanydavo taikytis, zodziu, is jo puses santykiai buvo nepastovus ir tarsi issidirbinedavo is manes… ka jus darytumet mano vietoje? jauciuosi klaikiai, bet nenoriu ir prarasti mylimo zmogaus.. nes jis ne toks, kad atleistu kada nors
Pamiršk jį ir mėgaukis naujomis pažintimis. Kam reikalingas tau toks, kuris tave kaip šiukšlę mėto. Vėliau pakelia, tada vėl numeta…
Jei pasakytų man, jog nebemyli, taip įskaudintų, kad kaži ar atleisčiau… Kas čia per žaidimas jausmais autore, ar tik bučiavotės, ar buvo ir daugiau?
Aš prisipažinčiau, nes reikia būti atviriems visada su antrąja puse. O su tokiu kirminu niekas laimingai negyvena. + manau, vis tiek kažkada yla išlįstų iš maišo.
Buvo ir seksas… tiesiog pastaruoju metu santykiuose nesijauciau laiminga, pradejo varginti jo abejones, jo nepastovumas.. o dar tas faktas, kad pats buvo kazkada isdaves… net nezinau, kas pastumejo i kito glebi, taciau to fakto nebegaliu pakeisti ir plysta sirdis, kad taip padariau, nors ir dabartinis vaikinas manes nevertino…;(
Man jeigu zmogus pasakytu, kad nemyli, tada suzinociau , kad isdave – niekada nepriimciau tokio atgal… o jus nieko blogo nepadaret. Juk tuo metu nebuvot su juo…
Tai pati atsakėt – esat nelaiminga. Reiškia nereikia jaustis kaltai, kas atsitiko, ir nutraukt santykius su tuo ”mylimuoju”. Kam kentėti?
Geriau jau suktumet kazka su tuo nauju vaikinu, jeigu yra trauka;)
Tai jusu pirma neistikimybe jam?
Tai vat, kad jau buvom lyg ir susitaike, pasake, kad myli, viskas gerai, nori rytoj susitikti…. o as permiegojau su kitu… nors neneigsiu, kad tas zmogus sena mano simpatija, patinku ir as jam, taip gavosi, kad abu atsidurem vienoje vietoje tuo paciu metu ir pasimylejom… o dar blogiausia, kad vaikinas zino, kad buvo bernu su mumis, bet meluoju, kad nedariau nieko blogo… tiesiog, nebezinau, ka daryti…
Turėkit daugiau savigarbos. Elgiasi kaip su daiktu, “noriu pasiimu, noriu į sandėliuką padedu”, labai patogu, nes visada ras savo vietoje. Jei jis dabar taip elgiasi, tai baisu pagalvoti kas bus vėliau.
Pirma…
Nes jeigu taip, galbut atleistu. Manau, jeigu isties myli, ir esat skirti viens kitam, reikia per viska praeit, bet zinoma ne kiekviena menesi tokius dalykus, o viena kart gyvenime. Jeigu jusu jausmai stiprus galbut ir atleistu.
Nesukit sau galvos nieko nesakyk juk tuo metu buvote ne su juo ir gal reiktu pagalvoti ar tai tas zmogus ir ar jis vertas Jusu
O del pasakymo, manau, net neturetu kilti klausimu, pasakoti ar ne, tai jau zemiausia kas gali buti, tyleti su tokiu kakiu ant dusios. Bus tik dar blogiau, jeigu suzinos is kitur. O Jus, bent pasakysite, atsiprasysite, o jeigu jis sugebes atleisti, turesit tvirtesnius santykius su laiku
Vajei, vos vieną dieną susipykot, išsiskyrėt ale, o jau gulit su kitu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
