Sveikos,net nežinau,kaip išsakyti tiek daug savyje susikaupusių jausmų. Viskas atrodo blogai,viską matau tamsiomis spalvomis ir niekur neįžvelgiu gėrio. Daugiau nei prieš mėnesį išsiskyriau su vaikinu. Išsiskyrėm mano iniciatyva,nes negalėjau pakęsti nuolatinių pavydo priepuolių be priežasties,nervų protrūkių,kurie pasireikšdavo ir veiksmais. Tiesiog buvau tam per silpna. Bet mylimas žmogus taip greit nepasimiršta,kasdien apie jį galvoju,ne kartą pati bandžiau susisiekti,pasiūlyti susitikti,bet bendravimas iš jo pusės neapsakomai žiaurus,kuris tik dar labiau skaudina,nors ir šiaip nesijaučiu gerai. Atrodo,jog jis atsigavo tą pačią dieną,kai tik išsiskyrė mūsų keliai,o man su kiekviena diena vis sunkiau. Jis pasakoja kaip linksmai leidžia laiką,kur ir ką bei su kuo veikia ir visa tai skaudina mane dar labiau,nes akivaizdu,jog viską man pasakoja ne dėl geranoriškumo ar noro pasirodyti atviru su manim,o tam,kad jausčiausi sugniuždyta. O aš.. Aš prarandu draugus,brangius žmones bei naujus pažįstamus,kurie man per labai trumpą laiką tapo svarbūs,nes esu gan prieraišus žmogus. O aš tiems žmonėms matomai ne tiek rūpiu,kiek jie man. Nesulaukiu dėmesio iš niekur,kai pati jį kažkam rodau-negaunu atgal. Atrodo niekas nebevertina mano pastangų,noro bendrauti,nuoširdumo. Iš niekieno nesulaukiu jokios pagalbos. Absoliučiai. Net tada,kai parodau akivaizdžiai,kad man jos reikia. Nežinau. Nežinau kaip viską pakeisti,todėl laukiu bent kažkokių patarimų,kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti,kad nors kruopelytė mano gyvenimo pasikeistų. Ačiū.

P.s nukopijavau jums laišką,kurį parašiau į jaunimo liniją. Noriu kuo daugiau protingų patarimų,kaip pagerinti savo dabartinę situaciją.