niekada nebuvau patyrus tokio siaubo,tokios baimės,niekada negalvojau,kad tai išgyvensiu ir šitaip nesavu balsu klyksiu iš baimės… apie užpuolimus skaitydavau su siaubu… kai manęs dar nebuvo,prieš maždaug 24 metus užpuolė,sumušė ir užmušė mano dėdį… tėčio brolį. tik tiek savo giminėje turėjau užpuolimo atveju.labai gaila buvo,kad neturėjau progos pažinti to dėdžio,nes apie jį puikūs atsiliepimai.

ir,ką gi, atėjo mano eilė. šeštadienį su vaikinu susiruošėm vėlai apie 11h vakaro važiuoti prie oro uosto parsivežti pusseserės. aš išėjau iš buto pirma, ėjau užkurti mašiną,įsidėti daiktus,o vaikinas iš paskos po kelių min turėjo nusileist. bet ten manęs laukė siaubas… užpuolė trys niekšai,vienas laikė,kitas lindo prie kaklo ir kraustė tašę,o trečias, įsijautęs tik su taše dirbo. vaikinas nusileidęs puolė manęs gint, bandė ramiai juos atšokdint,bet išėjo taip,kad pradėjo muštis. jis paleido vienam niekšui kraują iš nosies,tai visi pradėjo muštis dar labiau,aš šone klykdama nežinojau kur dėtis,nes mano telefonas buvo jau atimtas,niekada negalėsiu turbūt pamiršti kaip spardė mano vaikiną visi trys,kaip bandžiau įlysti tarp jų,nes galvojau kad jau užmuš. tai buvo baisiausios akimirkos per visą gyvenimą. taip išsigandau,kad pasiūliau jiems net mašiną gražiuoju,nes visgi kad mašina ir kainavo visų metų mūsų atlyginimus,jis vistiek man pats svarbiausias ir neįkainojamas.deja,muštynės tęsėsi,ir jei ne keli kaimynai,iškviesta policija,būtų baigęsis blogai… deja ,jų niekas nepagavo.dingo su visais kumščiais ,mano telefonu,dovana pusseserei,130litu. nuo to laiko pradejau tiket Dievu. bet neduoda ramybes… o jeigu ju neras?o jeigu jie grys? as noriu kad juos rastu ir galeciau i akis pasakyt kad linkiu jiems suput… bet musu kieme nera kameru…aplinkui taip pat…tikriausiai vilties rasti nera? o ir policija perdaug nesureiksmino visko ….