AČIŪ VISIEMS, KAS NETINGĖS PERSKAITYT IR PAKOMENTUOT!

Reikia visų pagalbos, esu šiuo metu nepavydėtinoj situacijoj. Žodžiu, draugauju su vaikinu virš pusmečio. Susipažinome kai buvome grįžę į gimtąjį miestą atostogaut. Iškart pastebėjau, kad vaikinas protingas, nėra plevėsa, gan rimtai žiūrintis į gyvenimą. Pradėjo kviest į susitikimus kasdien, sulaukdavau daug jo dėmesio ir rūpesčio, man vos ne tobulas atrodė. Bet tada išvykome abu į užsieny, kur visą laiką ir gyvenam, tik kad mus skiria atstumas- jis iš kito miesto. Pats buvo sakęs nekartą, kad jam nepatinka per sms bendraut, bet ką darysi, jei per atstumą esam. Ir prasidėjo nesąmonės- jo dinginėjimai. Iš pradžių kelioms dienoms, kelis kartus ir savaitę buvo dingęs, o atsiradęs lyg niekur nieko bendraudavo, sakydavo kad viskas gerai, nori būt su manim, kad aš vienas iš geriausių dalykų jo gyvenime. Ir susitikus atrodydavo, jog jis šneka rimtai. Daug streso įvarydavo tie dinginėjimai, nes telefonas būdavo išjungtas, per fb, skype atsijungęs, žodžiu, prisigalvodavau visko, ir taip gaudavos, kad aš kai pamatydavau, kad prisijungė, bandydavau skambint, nes norėdavau išsiaiškint ar jis čia taip nori santykius užbaigt ar kas. Nors šiaip kai bendraujam tai jis visada man pirmas rašydavo, skambindavo ir kviesdavo kur nors… O jo pasiteisinimai – jis metė darbą, nes nebepatiko, kad jis pats nežino, ko nori iš gyvenimo, kad jis labai griaužia save, nes nieko nesiekia gyvenime, kad jis nori kokioj nors srityje būti pirmas, bet nežino kokioje, kad jam depresija ir jam reikia pabūt vienam (bet savaitę??), stengiausi suprast jį, palaikyt, per daug nespaust, bet aš nesuprantu, kodėl jam sunku bent vieną sms parašyt man per dieną (šito prašiau), ypač, kad kai būna dingęs jis sėdi namie prie pc ir žaidžia žaidimus ar žiūri filmus. Kiekvieną kart, kai atsirasdavo aš pykdavau, būdavau šalta, bet jis prižadėdavo, kad daugiau taip nebebus, visada man paskambins, o po to viskas iš naujo. Žiauriausias įvykis buvo, kai jis dingo daugiau nei dviems savaitėms, kai buvome nusipirkę kartu skrydį į Lietuvą. Jau norėjau viską užbaigt. Atsirado prieš dieną, skambinėjo visą dieną kol atsiliepiau ir leidau jam atvykt, nes iš mano miesto turėjom skrist. Buvau šalta, jis bandė daug kartų mane pabučiuot bet neleidau. Grįžus į LT vėl pradėjo kvietinėt susitikt, bet nebuvo taip kad laukiau aš to, buvau su draugėm į klubą išvarius, nieko jam neatrašiau. Susitikom kitą dieną ir rimtai pasišnekėjom apie viską ir ko jis prašė tai suteikti dar vieną šansą ir įrodyti, kad jam rūpiu. Sunku buvo juo pasitikėt, bet sutikau. Na ir tos savaitės buvo vienos geriausių. Vėl jis tiesiog tobulas vaikinas- kviečias visur, nori kad būčiau jo gyvenimo dalis, bendraučiau su jo šeima, draugais, visiems pristato mane kaip panelę, tik geriausi žodžiai apie mane… Be jokių kalbų padedantis ir rūpestingas… Po atostogų grįžom į užsienį(praėjo jau daugiau nei mėnuo), jis elgėsi pavyzdingai, sunku buvo patikėt.

Daug laiko pas jį praleidau, kartu užsiimdavom buitimi, būdavom kartu,net nemaniau, kad taip gerai sutarsim, aišku, būdavo tų ginčų, kai jis karštakošis kartais, aš irgi nenusileisdavau, bet kaip atsirasdavo taip ir išnykdavo. Kai nebūdavom kartu visad paskambindavo. Paskutinis įvykis buvo trečiadienį kai susiskambinom ir jis pasiūlė susitikt pnktd, sakau gerai ir pasakė, kad paskambins man kai atsikels ktvrtd. Nesulaukiau aš jokių žinių visą dieną, pati vakare bandžiau kelis kartus pasukt, neatsiliepė, penkt skambinau irgi- nieko, vėliau telefonas išjungtas. Iki dabar. Nežinau ką galvot. Skaudu, kad jis pažadus laužo ir ne pirmą kartą. Atrodo, tik pradedu juo pasitikėt ir nuvilia. Aš nesuprantu jo dingimo priežasčių. Ir jis pats negali paaiškint, kodėl taip elgiasi. Kad neturi kitos esu tikra 100%. Ir taip nebuvo, kad dingtų kai tariamės susitikt.. Esu pasimetus, nežinau,kaip paaiškint, kad suprastų, jog negalima taip daryt. Kaip priverst jį suprast, kad mano kantrybė vieną kartą persipildys ir aš jam nebeatleisiu. Mane nervina, jog jis to nebendravimo nelaiko didele problema, nes jis sėdi namie, niekur neina, bet man parašyti tai negali. Atrodo, kad jis bendrauja su manim tik tada kai nori, kai nenori – ne, o ar man reikia su juo pasikalbėti tai jau nesvarbu, niekaip nesusisieksiu. Manau, kad gal per gerai su juo elgiuosi, nors kita vertus, kai būname kartu kaip tik atvirkščiai. Jokios bėdos nebūtų jei mes gyventumėm tame pačiame mieste, jis elgiasi kaip kitas žmogus, pats parašo, nori kuo daugiau laiko praleist kartu, aš nesuprantu kaip žmogus gali visiškai pasikeist. Bet nežinau kada atsirastų galimybė gyvent tame pačiam mieste. Kaip man viską išsakyti, kad jis susimąstytų.. Visgi gaila būtų jį paleist, nes geras jis žmogus. Norėčiau, kad jis labiau stengtųsi išlaikyti santykius, kovotų dėl jų, nes kartais atrodo, kad jei pasakyčiau: skiriamės, jis nei piršto nepajudintų, nes principingas, sakytų ” aš juk neversiu tavęs būt su manim, jei tu nenori”, o kai aš jam taip pasakau, tai sako, kad nori būt su manim, kad jam gera kartu, kad jam rūpiu, nors jo elgesys sako ką kita. Įdomu, kaip reaguotų, jei aš taip dingčiau, nemanau, kad ieškotų manęs, kaip aš jo, turbūt paskambinęs kelis kartus nuleistų rankas, nors jei aš būčiau taip elgusis tai jau būtumėm išsiskyrę. Dvigubi standartai pas jį. Kalbėjau su viena drauge apie tai, tai patarė neskubėt priimt sprendimo jo nenaudai. Bet ką jis daro, kad aš norėčiau būt su juo? Yra pokytis į gerą, bet jis visa tai sugriauna. Kaip jis gali nueit miegot apie mane nepagalvojęs? Neparašęs nei vienos sms kai pats žadėjo parašyt? Iš viso, kai jam “užeina”, tai jam nesvarbu, gal man kas nutiko, gal reikia pasikalbėt? Normaliuose santykiuose neturėtų taip būt ir jam turėtų būt malonumas su manim bendraut… Taip pat, yra sakęs, kad bijo prisirišt prie manęs, nes jo ex, kuri sakė, kad jį myli, skaudžiai jį išdavė ir tai pakeitė jo požiūrį į santykius.