Laisvalaikiui, pramogoms. O gal tiksliau tai jis mane rado. Jokių rimtų ateities planų su juo nekuriu. Mėgaujuosi dėmesiu, dovanomis ir tuo, kas slypi už jo atveriamų durų, kurių pati atverti negalėčiau. Augau su despotu tėvu, buvau bjaurusis ančiukas. Tėvas mirė, aš išgražėjau, kaip tik atsirado jis. Užėmė ir tėvo, ir vaikino vaidmenis. Buvo pirmasis į mane, kaip į merginą, atkreipęs dėmesį, tuo pačiu atstojo ir suaugusio žmogaus/vyro/tėvo autoritetą, kurio niekada neturėjau. Kartais jam jaučiu aistrą ir pati ant jo lipu, kartais noriu tik jo tėviškos globos ir rūpesčio. Nežinau, kodėl jis mane pakenčia, nes esu aikštinga, ožiuojuosi, akivaizdžiai jį melžiu ir naudojuosi jo finansais. Dažnai sakau, kad tik sutiksiu ką nors ir jį paliksiu. Tik kad nesutinku, o ir sutikusi, vargu, ar sugebėčiau jam bent prisistatyti. Esu užspausta daugybės kompleksų, nemoku bendrauti, esu susikausčiusi, visada nuleidusi akis, bijau pratarti žodį. Tik su juo yra kitaip, esu drąsi, sakau ką galvoju. Bendraujame 11 mėnesių. Rugpjūčio 27d. bus metai. 23d. išvykstame į Mikolaikas, būsim iki rugsėjo 1d., nujaučiu, kad jis man ten pasipirš. Mano svajonė buvo nuvykti kada nors į tą Lenkiją, o jis gana priešiškai prieš šią šalį ir žmones nusiteikęs, visada sakydavo nesąmonė, ko ten važiuoti. O dabar va suorganizavo kelionę, yra užsidegęs, prieš tai jo piniginėje radau gal 7 vizitines korteles, juvelyrinių parduotuvių ir juvelyrų. Žinau, kad jis man per senas, kad nei aš jį myliu, nei pamilsiu, nei vaikų aš su juo noriu, tiesiog šiuo metu man patogu, gera jausti jo rūpestį, gauti tai ko neturėjau, o pati nesugebu, gera gyventi ir negalvoti, nebedirbti, lepinti save. Nežinau, kaip man elgtis. Esu baigusi profesinę mokyklą, jokio pagrindo po kojomis neturiu, net neaišku, ar yra šioj žemėj man skirtas, o su juo gyvenčiau ir gyvenčiau… Ai bile išsisakiau, nes realiai per pusę metų, kai išėjau iš darbo, su niekuo, apart jo, nebendrauju…