Sveikos/ sveiki, hm pradet sunku, bet rasau su reikalu, nes noriu, kad paziuretumete i viska is salies…

Tai vat turiu as drauge geriausia (o gal turejau?) susipazinau vidurineje, gal 3-4kl.na aisku tada buvo drauge kaip drauge, tais metais keisdavos draugai geriausi daznai na bet zodziu slinko metai ir jau tada 7kl pajutau, kad tikrai salia saves turiu tokia drauge kokios visi pavydetu, apie kuria svetainese raso kokia turetu buti ta tikroji drauge, bet kazkaip visada pro pirstus ziuredavau i tai, kad ji niekada neatsipraso, as budavau ta kuri visada atsiprasys nesvarbu reikia ar nereikia. Na aisku perejom i gimnazija ten ji susirado vaikina dziaugiaus uz ja, dIaugiaus matydama kokia ji laiminga, aisku buvo tas pavydas kad gal kada gi as susirasiu kodel man taip nesiseka. Susiradus vaikina ji aisku pradejo maziau bendraut baigem mokykla isejom i universiteta prisimena mane kad turi tik kai susipyksta su vaikinu, jis su ja elgias siaubingai raso kitom panelem tokiys dalykus kad myli jas, ne karta yra voztelejas jai, esu jai sakius kad ji paliktu o ji tik atsaudavo “kai susirasi vaikina, suprasi kas yra meile” zodziu tada prasidejo kaltinimai kad jie pykstas del manes, pradejau jai kliut viskuo pradedant mano juoku, baigiant kodel mano batai tokie o ne kitokie. Ir tikrai skaudu yra kad zmogus kuri pazisti sitiek metu taip pradejo elgtis. Tie niekinimai kad as esu neunikali, kad neissiskiriu is nieko, kad neturiu nieko kas butu idomu bendravime…