Ne, šita tema skirta ne diskusijai apie religiją ar motinystės išaukštinimui. Čia noriu pasidalinti mintimis blogąją naujai tapusiųjų mamomis pusę. Pvz., kokia jūsų nuomonė apie taip kalbančią motiną: “Mergaite, as auginu dvieju menesiu kudiki kuris yra labai nervuotas, nes buvo sunkus gimdymas. Neturi greiciausiai vaiku ir nesupranti ka reiskia kai leliukas nuo ryto iki vakaro verkia, po to zviegia nesavu balsu ir visa diena nemiega.” .

Pirmas pastebėjimas – kokia motina gali šitaip kalbėti apie savo vaiką? Žviegia? Kas jis, paršiukas koks? Na, visos žinome, kad vyrai kartais būna kiaulės ( ), bet čia apie kūdikį šitaip. Kurios motinos kūdikis neverkė, kuri neturėjo bemiegių naktų? Manau, daugeliui ne naujiena tokie rūpesčiai, net toms, kurios dar vaikų iš tikro neturi. Paprastai tai ne pretekstas apie kūdikį kalbėti kaip apie daiktą, vienos turi ramesnius, kitos – energingesnius, tačiau visos, kiek pažįstu, puikiai susitvarko, o apie vaiką – tik meilės kupini žodžiai.

Antra, jau nekalbu apie požiūrį į kitą moterį – toks vaizdas, kad žmogus tik atkentėjo gimdymą ir tapo pasaulio motina, visos kitos – tik mergaitės, neturinčios vaikų patapo. Suprantu, kad mama jaučiasi tokia vienintelė ir nepakartojama viduje, bet kam tas išsiaukštinimas? Ar tai jums atrodo toleruotina?

Aš iš viso to tik susidarau vaizdą, jog šis kūdikis motinai gryna kančia, o pati motina atlieka aukos vaidmenį.

Kitas fruktas, su kuriuo yra tekę susidurti, pareiškė, kad jos kūdikis privalo būti ramus ir gražus, o jei ji žinotų, kad bus neramus, negimdytų, nes nori naktimis išsimiegoti, pailsėti, o prie sauskelnių net neprisilies. Toks vaizdas, kad tiek pirmasis pvz., tiek antrasis bus tos pačios rūšies. Tik kas čia per nauja mamyčių rūšis atsirado ir ką apie tai manote?

Dar vienas pavyzdukas, situacija: sustoja žemagrindis troleibusas, atsidaro durys – mamytė su kelių mėnesių vaikeliu vežimėlyje ruošiasi išlipti, o vaikinukas lauke – įlipti, jis dar kiek atsitraukia, kad būtų erdvės išriedėti vežimėliui. Tačiau staiga visas mintis nutraukia baubiantis “mamytės” balsas: ” Ėėė tu, žioply, gal iškelsi?”. Čia kaip – jau nei prašau, nei atsiprašau pagimdžius sakyti nebereikia? Tuo metu man pagailo vyruko, nors gal ir galėjo susiprast. Vėlgi, nors sunku, bet dauguma moka arba paprašyti, arba pačios puikiai susitvarko, kai reikia, net į ketvirtą aukštą užsineša vaiką su vežimuku ir dar pagalbos atsisako. Žiūriu į pastarąsias moteris ir lenkiu galvą, kas keisčiausia – net tokiais momentais jos dažniausiai šypsosi ir atrodo super laimingos su savo atžalėle. Ir nė mur mur apie sunkų gimdymą, kaip jų vaikas žviegia, kai jos nori miego ir pan.

Gal pačios esate stebėjusios dar baisesnes, įžūlesnes situacijas? Ko dar mamyčių elgesio nepateisinate tiek su aplinkiniais, tiek su savo vaikais?

P.s. apie tėtukų indėlį į vaiko priežiūrą čia nediskutuojame.