Sveikos,

Pradėsiu kaip dauguma: niekad nemaniau, kad čia rašysiu..

Nepasakosiu visko smulkiai, kad istorija netaptų labai aiški, čia esantiems pažįstamiems.

Taigi. Prieš kelis metus susipažinau su vaikinu. TOBULU, kaip man tada atrodė. Pirmi metai buvo nuostabūs, skraidžiau ant sparnų. Tačiau paskutiniai… Skausmas, ašaros, melagystės. Bet vis tikėjausi: pasikeis. Liūdėjau, praradau pasitikėjimą savimi, viską aukojau jam. Absoliučiai viską. Garbinau jį. O jis tuo megavosi. Visuomet kalbėdavausi su savo geriausiu draugu, jis sakydavo: skirkis. Man tai atrodė neįmanoma.

Šiandien sėdžiu čia ir verkiu. Ne, ne todėl, kad jis mane eilinį kartą įskaudino. Jaučiu, kad dabar skaudinu aš. Jaučiu, kad meilė išblėso. Atsirado gyvenime kitas žmogus. Ir dabar aš plėšausi. Savo mylimojo (vis dar vadinu jį taip) nebenoriu nei apkabinti, nei bučiuoti – per daug pridergė viduje, bet tuo pačiu tikiuosi, kad viskas dar grįš į savas vėžes. Kad vėl Mylėsiu. Nes jis parodė, kad myli mane labai.

Dabar matau jo liūdnas akis, žvelgiančias į mane ir prašančias, kad pasilikčiau.

Nežinau kokio patarimo čia tikiuosi. Tiesiog. Viduje taip sunku. Bet ar apsimokėtų lįsti atgal pas jį, tikintis, kad jis pasikeitė ir kad sugebėsiu pamilti iš naujo?