Su vaikinu draugaujame virš dviejų metų, aš 19 metų pirmakursė, vaikinui 21. Mano tėvai labai konservatyvūs, kol buvau moksleivė neleido jokių nakvynių vienam pas kitą ir panašūs niuansai. Tačiau buvo iškelta sąlyga, jog jei įstosiu į nemokamą vietą galėsiu nuomotis butą ir gyventi kartu su vaikinu. Nors prieš tai net tokių minčių nebuvo. Taigi įstojau į nemokamą ir nuo rugpjūčio mėnesio kelis mėn gyvenom kartu, tačiau aplinkybėm susiklosčius vaikinas išvažiavo dirbti į užsienį, aš grįžau pas tėvus. Na ir dabar tėvai sugalvojo pirkti naują butą (apie 100 tūkst.) Vakar kalbėjom su tėčiu, ir pasisuko kalba jog grįžus vaikinui mes ten gyventume. Na ir vėl prasidėjo ta pati giesmelė. Tai ar neužteko kelių mėnesių pagyventi kartu ir suprasti ar tinkate vienas kitam. O jei tinkate tai tuokitės. Aš sakau jog esu per jauna, negalvoju apie vestuves, dar mokausi, o ir šiaip aš pati juk nesipiršiu. Pasipylė klausimai ar ir ruošiamės visą gyvenimą būti sugyventiniais ir t.t Pradėjo sakyti kad gal ir nesipirš, juk visai patogu dviese gyventi gražiame, naujame bute.. o argumento per jauna jie nesupranta, patys susituokė apie dvidešimties. Sako juk taip ar taip gyvenat kaip vyras su žmona tai koks dar per jauna.. Kokia jūsų nuomonė?