Laba, nežinau ar ieškau patarimų, ar spyrio į šikną, ar šiaip noriu išsikalbėt.

Pradėsiu nuo to, kad su vaikinu esame 4 metus, gyvenam kartu 3 metus. Paskutinius du mėnesius kažkas atsitiko, arba aš atsimerkiau, arba jis pasidarė visiškas bambeklis. Jis dirba iš namų, beveik niekur neišeina (nebent reikalai, draugai), o man mokslai (dvi aukštosios mokyklos, darbas, šuo..), na žodžiu laiko mažai, jėgų taip pat. Grįžusi vakare po darbo, turiu išvesti šunį, nes jis dirba (prie kompo), pasipila priekaištai, kad puodukas nevietoj buvo, tai spintos nesusitvarkiau ir t.t.t. Tada nukabinu skalbinius, įdedu naujus, išskalbiu, sudžiaunu. Jei grįžtu anksčiau ir nėra darbų – padarau valgyt, jei rytais turiu laiko – visada ras pusryčius. Na žod-iu, pati kalta – baisiai šlepinau, baisiai mylėjau. Ir jis mane myli, tarp tų bambėjimų būna šviesos spinduliai. Prieš kelis mėnesius bendroj kompanijoj susipažinau su tokiu vaikinu. Na gal vyras, save seniu laiko, bet net 30 nėra laikui bėgant – tapom draugai facebooke. Prieš kelias savaites parašė man. Visas pokalbis vyko juoko forma, pasijuokėm, pajuokavom ir užteks. Pakvietė kitą dieną ryte išvesti šunį (abu turim). Galvojau juokauja, bet nekreipiau dėmesio. Be to, jis turi drauugę. Na ir sekmadienį vėl susirašėm, sutarėm pavedžioti šunis, Ir pavedžiojom.. buvo taip smagu, taip faina ir netikėta, kad aš dvi dienas nieko nevalgiau, nes nesusigaudžiau savyje. Visur slidu, ledas, ėjom, jis paėmė už rankos – man per visą kūną strėlė perėjo. NEMELUOJU, gyvenime taip nebuvo. Na žodžiu. dabar abu turim problemą jau beveik savaitę. Tarp mūsų labai stirpi chemija. Buvo ir bučinys, dar keli ilgi pasivaikščiojimai su šunimis. Nebesivaldau savyje. Visa švyčiu, laiminga.. Aplinkiniai net pastebi. Maniškis irgi “ko čia tokia išsišiepus”.. O man baiios “moralkės”. Aš užimta, jis irgi. Chemija nežmoniška. Noriu jo kiekvieną sekundę, galvoju vien apie jį. Jis taip pat. Randam laisvą minutę – susitinkam. Abu kalbėjomės, kad vienadieniai santykiai nemums, bet tęsiant mūsų santykius galim prisižaisti. Bet gal aš ir noriu prisižaisti? aš tokia pasimetus, nežinau, Arba praeis, arba prisižaisim. Pats taip pasakė. Sakė negali kariauti su manim, todėl pasiduoda ir bus kaip bus.

Prieš savaitę aš galėjau duoti ranką nukirsti, kad gyvenime neišduočiau saviškio, kad tą pačią akimirką sutikčiau tekėti už jo.. Dabar aš nieko nebežinau.. Ir peikiau, spjaudžiau į tas, kurios išduoda..