Tema skirta paliktosioms
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikutes merginos, kurios isgyvenate dabar si “nuostabu” laikotarpi. Pati dabar tai isgyvenu..kaip jus laikotes? Ka veikiat? Kokia savijauta? Ar gereja? Pasipasakokit, man labai reikia bendravimo. Palaikykim viena kita.
Laikomes puikiai, ne pirmas kartas, tai ne taip skauda, uzsigrudinom jau.:3 o veikiam daug ka, mokomes, su draugais diena is dienos bunam, kad neliktu laisvos minutes liudet, sportuojam, planuojam vasaros veikla, darba susiradau toli nuo namu. Manau tai taip pat pades uzsimirsti. gereja, nes suvokiau, kad jei paliko, reiskia dave pamoka kazkam geresnio pasiruosti. Aciu Dievui, kad toki pasalino is mano gyvenimo.)
Na, aš ka tik pati palikau ir jaučiuosi prislėgta, bet kartu ir laisva! Nežinau kaip bus ryt
Liūdna,paverkiu ir vėl geriau ir vėl paverkiu ir t.t mintys visada ta pačia tema,nuotaika turiu vaidinti gerą prieš kitus,nes atsibodo tas gailestis. Esu toks žmogus kad bent kokį šūdniekį imu į širdį,o čia visai katastrofa man.
Man tai pirmas kartas kai mane paliko, lyg ir pagereja, kai turiu ka veikt, jei namie sedziu vel blogai jauciuos, turbut todel, kad nekenciu vienatves. O savo isdavika dar ir turiu matyt su kita!
Aš savo išdaviką turiu matyt kazdien ir dirbti su juo…
As ir savo isdavika beveik kasdien matau ir turiu bendraut…
Nejaugi pas visas išsavikai? pas mane nebuvo draugystė..buvo tiesiog bendravimas bet supratau kad nepatinku aš jam..tai nusprendžiau pasitraukt..tai iegi nekažką jausmas, kai rimtai atrodo net likimas mus suvedė tokius panašius viskuuuuooo ir še tau.. bet stiprios mes turim būt išgyvensim
O aš tai laukiu nežinioje. Pertrauka.. Morališkai ruošiuosi pabaigai, nes negali žinot.
Isgyvenau labai sunkiai… Taip negera buvo… Sake, kad nezino ar myli, nenori su manimi susitikineti… Po 4metu draugystes.. Sake, gali reiket skirtis.. Bet nepaliko manes.. Tada as jam pasakiau, kad skirtumemes, jei jam negerai su manimi, nenorejau jo laikyti. Bet nepaliko ir to nesupratau. Vistiek verkiau labai stipriai ir ilgai. Prislegta dar dabar, nors dar draugaujam, bet veikti su manimi nieko nenori. Nors pasiilgsta, buciuoja, laiko savo gleby. Kartais nesuprantu jo visiskai.;/ visgi taikausi su mintimi, kad viena diena si draugyste baigsis, nors myliu be galo…
sveika likimo drauge, tas pats… nežinia, tik kažkodėl man rodos aš mūsų perraukoj pradedu suprast , jog man jo nereikia…. atrodo net per atsutumą sugeba sugadint nuotaiką, prisakyt visokio mėšlo…. smagu, kad su laiku jau ne taip imu į širdį , pažvengiu ir tik dar labiau įsitikinu koks jis niekam tikęs, jei sugeba taip be priežasčių įžeidinėt… žemina ne mane , o save. Nors myliu, bet žinau, jog grįžus įklimsiu į tą pat mėšlą ntrą kart…
@triuska ,suprantu. Su saviškiu draugaujam 2 metus, bet aš pastaruoju metu patyriau daug sunkumų, buvau nelaiminga (dėl asmeninių ir sveikatos problemų) ir jo jausmai man atšalo. Nors sako, kad myli, kad nori, jog būtumėm kartu, tačiau to niekaip neparodo. Mes gyvenam netoli vienas kito, laisvai galima pėsčiom atžygiuot, bet matydavomės vos kartą per savaitę ir tai visad aš turėdavau tarsi prašyt, kad mane aplankytų. Nebekviečia kažkur išeiti, rodo mažai dėmesio. Taip norėčiau jausti, kad jį traukiu, kad jis nori su manimi būti, jaučia man aistrą, o dabar kažkaip tuščia, jaučiuos vieniša. Atrodo, kad rimtai žiūrėjom į bendrą ateitį, o dabar tik stengiuosi susitaikyti, kad ta ateitis labai gali būti ir su kitu žmogumi.
@jovita483 , labai tikiuosi, kad tai tik toks laiko tarpas ir viskas jusu santykiuose susiklostys gerai. Laikykites.;)
O siaip, panos, uzsiimkit kuo nors, net jei nenorit, tai laaaabai padeda! O dar geriau, jei ta veikla duoda kokios naudos.)
Labai sunku, kai palieka mylimas žmogus. Prieš daug metu pati išgyvenau šį siaubingą jausmą. Neslėpsiu. Buvo velniškai sunku. Nenorėjau nieko daryti, norėjosi tik miegoti, pasislėpus po kaldra, ir verkti. Tapau apatiška viskam. Iki tol kol bepažįstamas vaikinas davė balioną su šypsenėle, tokį geltoną geltoną. Skamba banaliai, bet tai kažkaip sudrebino mano kadienybę. Sekančią dieną juodus drabužius pakeitė gėlėta suknelė, savaitgalį sutikau eiti į miestą su draugais. Žodžiu, pradėjau vėl gyventi. Išverkiau ir išliūdėjau savo, per tą laikotarpį. Tą žmogų retai kada ir prisimenu. O kai prisimenu, tai tik jaučiu dėkingumą, nes jeigu ne jis, nebūčiau tokia kokia esu čia ir dabar, nestovėčiau šioje vietoje. Mano gyvenimas tapo nuostabiu, sukūriau šeimą su puikiausiu vyru. Taigi kaip dabar bebūtų blogai, tai praeis, tik reikia laiko. Jūs visos būsite dar laimingaisnės nei iki šio buvote! Nuoširdžiai Jums to linkiu!
As taip pat zinau, kad esu normali, prisiziurinti panele, nesu baidykle kazkokia, bet vistiek save pasmerkiu ir isikabinus laikausi tik to zmogaus. Nors pati zinau, kad susirasciau gal net geresni, bet cia gal jau psichologines problemos..
Nesiparinkit taip del tu vyru.. Juk jie-tik vyrai. Pagalvokit, juk tevai vaiku netenka.. Niekas gyvenime nevyksta be priezasties. Na, o kas musu nenuzudo-padaro stipresniais. Palikta ir as, po 4 metu draugystes, bet gavau gera pamoka gyvenime ir dekoju Dievui, jog mane apsaugojo
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
