Labas vakaras. Tos, kurios labai neturi nuotaikos ir visur mato romanus/nebūtas istorijas/paauglių rašinėlius, apeikite temą, nenoriu dar labiau liūdėti.

Rašau, nes pačiai sprendimo priimti nepavyksta, šeima smerkia, draugės pritaria, todėl telieka pasikliauti jumis, nes viską iš šono matysite geriausiai. Per bendrą ratą susipažinau su vyru, man 21, jam 33. Didelis amžiaus skirtumas, bet bendravimui netrukdo. Priešingai – esu bendravusi su bendraamžiais, vos vos vyresniais, bet niekada su niekuo nesijaučiau taip gerai. Tarp mūsų dar buvo ir seksas, yra pasimatymai, bet statuso – ne. Tačiau einame link to, aš labai norėčiau, bet mane stabdo keli dalykai.. Pirma – jis pasiturintis vyras, o aš dar studentė, todėl jaučiuosi nepilnavertė, per prasta partnerė, toks kvailas, moteriškas įsitikinimas. Antra – jis turi trejų metų sūnų, kuris nuolatos gyvena su juo. Dėl to nekyla problemų. Aš labai myliu vaikus, tikrai mokėčiau ir labai norėčiau rūpintis, BET. Esu dar labai jauna, ir galvoju – ar nebus taip, kad nuomonė pasikeis, įsireiks laisvės, norėsiu pabūti dviese su juo ir t.t.? Taip pat jaučiu baimę, kad berniukas konkuruos su manimi ir manęs nepriims.. Nemokėčiau atstoti mamos, apskritai, neturiu vaikų, todėl iš pat pradžių man būtų labai labai sunku prie visko prisitaikyti, nors neabejoju, kad niekada vaiko neatstumčiau ir nesielgčiau su juo blogai.

Šeima sako GRIEŽTĄ ne. Turiu omenyje tėvus ir seserį. Dėl to, kad skiria amžiaus skirtumas, sako, kad esu tik žaislas, kad bando mane nupirkti, kad man reikia ieškotis vaikino, kuris neturėtų vaikų, nes tai tik našta, susigadinsiu gyvenimą ir t.t. Draugės priešingai – palaiko. Mano širdis labai nori, tikrai, bet esu pasimetusi.. Dabar lauksiu jūsų patarimų, ačiū