Na situacija tokia. Šiandien mane pakvietė su draugu ir jo šeima į vestuves. Ne Lietuvoje, Azarbaidžiane. Iš karto supratau, kad tėvai manęs TIKRAI NEIŠLEIS. Ne dėl to, kad nepažįsta mano vaikino, šeimos, atvirkščiai. Su vaikinu sutaria puikiai, su jo šeima tai pat, esame kartu virš 3 metų. Esu pilnametė. Galvoju, paskambinsiu tėvam, pasakysiu, kad kviečia. Paskambinau, pasakiau visą situaciją, kad skrydis kainuotų apie 1200lt pirmyn ir atgal, suknelę galėčiau renktis išleistuvių, batus turiu, viską turiu. +viza, kurią turiu. Būtume ten savaitę, vestuvės rugpjūčio pabaigoje. Pasakiau tėvam , kad pusę sumos, maždaug 800lt galiu padengti pati. O mama sako, nu pakalbėsim kaip grįšim, o tėtis iš karto : ką? Aš mažu į mėnulį nuskrist noriu, nu pradėjo ten man bliaut į ragelį kaip nesveikas… Esmė ne piniguose, bet kad jie patys niekur nenukeliavę per tuos savo amžinus darbus, skubėjimą visur ir tikriausia, kad pvydi, jog jų dukra pamatys pasaulio. Jau taip buvo pernai kaip važiavau į Slovakiją. Aš neprašau jų visos sumos, kuri tikrai yra ne maža, bet bent pusę, nes pati turiu nemažai susitaupius. Gyvenimas mum ten nieko nekainuos, gyvensim pas gimines dideliuose namuose, na gal kokiem suvenyram dar reikėtų, bet ir be to galiu išgyventi. Nežinau net kodėl čia taip rašau, tiesiog taip verkt norisi, turėjau truptį vilties, o dabar iš vis jos neturiu. Taip liūdna..