netekau Tėčio praeitais metais,likus porai mėnesių iki 16 metų.Atsigaut gal ir atsigavau,šypsausi,juokiuosi,būnu laiminga,bet vistiek vis nepamirštu,tiesiog negaliu patikėti,kad taip įvyko,nes viskas buvo taip netikėta,tiesiog įvyko nelaimė.labai sunku patikėti,kad šiandien tau artimas žmogus yra šalia,o jau kitą dieną ,visai netikėtai jo tiesiog nebėra,kai per tokį atsitiktinumą miršta žmogus,tai būna taaaaip sunku,vis galvoju,kaip būtų buvę galima to išvengti,tas ir yra sunkiausia,kad to buvo galima išvengti taip lengvai,bet nieks negalėjo to nuspėti ir nieks taip nepadarė,ir vis kaltinu save,kitus,visus atsitiktinumus,kad jie šitaip susidėliojo.vis galvoju,kaip viskas būtų kitaip,jeigu taip nebūtų atsitikę.

labai užjaučiu tave. patariu tiesiog užsiimti kokia veikla,prasiblaškyt koncerte kokiam,nueit į spektaklį,skaityt knygas,ir įtikink save,kad tas žmogus tikrai nenori,kad tu liūdėtum,ir pasistenk dėl jo/jos būt laiminga,tiesiog leisk sau tai užmiršti,linksminkis,džiaukis,gyvenk-nieko nebepakeisi , ankščiau ar vėliau teks su tuo susigyventi ir susitaikyti,nuo tavo sielvarto nieks neprisikels,kad ir kaip tai bebūtų apmaudu.

aš seniau save ramindavau,kad jis tiesiog vis išeina pavedžioti mūsų šuns,kuris dabar yra pas močiutę,nes mirus Tėčiui,nebėra galimybių mums jo laikyti,ir kad vis nepataikau būt namie tuomet,kada jis irgi yra namie. arba būdama savo kambaryje galvoju,kad jis sėdi savajame ir skaito knygas ,arba rūko verandoje.visokie tokie išsigalvojimai man visai padėdavo,bandydavau įtikinti save,kad jeigu jau ištvėriau dvi valandas be jo,kol jis vedžiojo šunį,tai ištversiu ir keturias,ir šešias,ir metus,ir porą,ir dešimtį metų.. gal (ne gal,o tikrai taip) tai skamba absurdiškai,bet mane tai visai nuramina.sėkmės ir stiprybės !

Mano Didvyris Tėtis išėjo, kai man buvo 13 metų…. Žaizda iki šiol kraujuoja ir niekaip negyja, nors praėjo 12 metų…. Širdyje, mintyse Jis su manim. Mamai, broliui ir man, kažkodėl iki šiol nesuvokiama, kad Tėčio nebėra, visiems atrodo, kad Jis dar grįš….

Atsigaut neįmanoma iki galo, įmanoma tik susigyvent… netekau tėtės prieš metus su trupučiu, kai man buvo 18. Jei šitą klausimą būčiau pamačiusi anksčiau, būčiau negalėjus į jį atsakyti neapsipylus ašarom, nors paskutiniai metai su tėčiu buvo labai sunkūs(onkologinė liga paveikė psichiką). Dabar jau galiu atsakyti nešlapiomis akimis, bet tai dar nereiškia, kad susitaikiau. Veikiau įpratau, jog jis nebe čia ir tai bandau sau įrodyti reaguodama į šią temą. Tik žinau, kad dar ne vieną kartą gyvenime gailėsiuosi, jog jis ne šalia ir nebegali matyti to, ką matau aš(o gal ir gali matyti, tik nežinau…). Trūks jo žengiant į šeimyninį gyvenimą, kaip trūko baigiant mokyklą ir trūks visada, kiekvieną kartą grįžtant į gimtinę ar pažiūrėjus į nuotraukas. Tegu tėvai ir yra griežti, kai kurie net per labai, kai kurie turi priklausomybių, kai kurie nesutaria tarpusavyje. Bet netekus bent vieno iš jų beprotiškai norisi tikėti, kad jie mums atleido už tuos kartus, kai užgavome širdis, kai kėlėme balsą ar kitaip įžeidėme. Taip gailiuosi, kad neatsiprašiau tėtės kol jis mane suprato, nes vėliau galėjau tik mintyse kartoti atsiprašymus ir tikėtis, kad man atleista už šiurkštumą ir nesupratingumą jo ligos metu. Va ir dabar, parašiusi šitą žinutę, suprantu, kad dar neatsigavau – nemanau, kad nuo tokių dalykų atsigaunama, jie priverčia pakeisti požiūrį į tuos, kuriuos turime šalia. Galų gale, priverčia suprasti, kaip viskas aplink laikina.

Ir nemanau, kad užsimins kada, tiesiog kiekvienas savaip išgyvena tai.Aš mamos netekau prieš beveik 19 metų, tačiau dar ir dabar jei bandau apie tai šnekėti, gerklėje užstringa gumulas ir negaliu pratarti nei žodžio ir taip yra visada, netgi su pačiais artimiausiais žmonėm negaliu pašnekėt, nes tiesiog užspaudžia gerklę. Aišku tas liūdesys ateina etapais, kartais atrodo, kad jau susitaikei, viskas gerai, tačiau kartais ateina toks liūdnas laikotarpis, kad menkiausia mintis sukelia labai didelį skausmą.. Deja, toks tas mūsų gyvenimas: su pakilimais ir nuopoliais.

Neskaudink vaikino širdies ir neklausinėk, jei kada norės, pats užves šią temą