Sveikos! Tiesą sakant, nežinau, koks šios temos tikslas. Nežinau, ar noriu išgirsti tiesą, kurią suvokiu pati, tik nenoriu pripažinti.. Tiesiog man turbūt reikia pasipasakoti visiškai šališkiems ir nepažįstamiems žmonėms.

Taigi istorija tokia. Su vaikinu draugaujam 2 metus ir 3 mėnesius, mums 21 (jam jau, man ne už kalnų). Atrodo lyg ir viskas gerai, bet aš nesijaučiu laiminga. Pavargau viena stengtis dėl mūsų santykių. Kartais man atrodo, kad mūsų poroje aš esu vaikinas, o jis – mergina. Aš juo rūpinuosi kaip mama, be manęs jis turbūt net nežinotų kokios jam paskaitos.. Visada paklausiu, kaip jam sekėsi, kaip diena, kaip nuotaikos. O jis sausai atrašo ir net nepaklausia kaip sekėsi man (dažniausiai). Būna, kad visą dieną nieko nerašo, tik vakare, nes būna su draugais ir jam “nėra laiko” ištraukt telefoną ir atrašyt.. Užvakar labai blogai jaučiausi, parašiau jam, o jis nieko neatrašė. Ir tokie atvejai pasitaiko dažnai. Visada stengiuosi jį pralinksminti, nustebinti, tai kokį šokoladą nuperku, tai alaus tai dar ko. Jis man nieko. Nereikalauju ir niekada iš jo nereikalavau jokių dovanų ar ko, bet mažų smulkmenų ir dėmesio juk norisi visiems. Vis sugalvoju mums kokių pramogų, užsiėmimų, o jo atsakymas būna “aš pavargęs, gaila pinigų” ir panašiai. Jis yra baisus egoistas, aš jam visada nusileidžiu. Susitinkam tik tada, kai jis nori ir kai nebūna pavargęs. Man norisi dažniau.. Jis niekur nedirba, tad negalvokite, kad tikrai būna pavargęs. Jis tiesiog yra tinginys. Aš visada būnu daug labiau pavargusi už jį, bet niekada jam to nesakau. Visada aš važiuoji pas jį su mašina. Viską, ką turėtų daryti vaikinas, darau aš. Ir juokinga ir graudu..

Dar vienas dalykas, kuris mane neramina. Mūsų požiūriai į daugelį dalykų, jie skirtingi. Aš svajoju apie šeimą, jam kol kas (?) tai atrodo kažkas baisaus. Gyventi kartu jis irgi nenori. Toks jausmas, kad stovime vietoje, nejudame.. Be to, skiriasi ir mūsų išsilavinimas. Aš mokausi tikrai sunkią specialybę, o jis.. Tokio lygio mokslai, kad baisu. Ir tuos aš už jį viską mokausi.. Darbus rašau, kontrolinius, nors pati savo esu užsikrovusiu ir sėdžiu naktimis. Man taip nepatinka jo toks požiūris į mokslus, į darbą.. Jis nenori dirbti, jis nori turėti savo verslą, bet tam gi irgi reikia žinių ir gabumų! Aš taip bijau, kad jis visada liks toks tinginys ir teks man išlaikyti šeimą.. Man baisu. Aš jį tikrai myliu, neįsivaizduoju gyvenimo be jo, bet suprantu, kad kuo toliau tuo labiau mums ne pakeliui. Jis nėra šeimos žmogus, jis galvoja tik apie save, individualistas, kuris nereikalauja mano būvimo šalia. O man reikia jo kiekviename žingsnyje, noriu, kad jis būtų mano gyvenimo dalis, mano ramstis, mano tikslas, parama.. Nežinau, ar tai prisirišimas ar meilė, bet aš bijau būti be jo.. Neįsivaizduoju, kas būtų. Bijau likti viena. Bijau, bijau, bijau…