Atsiprasau visu iskart, kad esu anonimas, bet negaliu viesai kalbeti, tiesiog daug pazistamu cia sususirinke.

Dabar jus man pasakykite merginos, as durna ar labai durna?? Papasakosiu viska nuo pradziu.

Nesu visokiu appsu naudotoja, bet mazdaug pries 4 savaites susigundziau parsisiuti Tinder. Na ir taip, kaip ir buvo galima tiketis susimatchinom su vienu vaikinu. Zachary, arba Zac, amerikietis, bus 26 metai, Panevezyje tarnaujantis amerikeiciu kareivis. Ir pradejom visai nekaltai susirasineti, viskas persikele i Whatsapp, po to i Messenger. Kalbedavomes apie viska, ir tuo paciu apie nieka. Pajutau jam didele simpatija, jis sake, kad man jaucia ta pati. Mes niekada nesam susitike, nes as esu dirbanti per tris darbus ir bet kada negaliu pas ji atvaziuoti i Panevezi, o pas ji tvarka taip pat griezta – neiseis kada panorejes is bataliono. Todel bendraudavom tik zinutemis. Jis sakydavo, kokia as nuostabi, kaip jam patinku, netgi kalbedavo apie tai, kad pagaliau nori vesti ir pradeti gyvenima budamas civiliu, nes armija ji pakeite kaip zmogu ir jis jau yra pilnai subrendes gyventi normalu gyvenima. Tuose planuose buvau/esu ir as. Merginos, jus neisivaizduojat kokia trauka tarp musu buvo. As pati stebiuosi, ir neleidziu sau tiketi, kad taip imanoma, nu, nes juk per interneta bendrauja tik lopai, ir nieko negalintys susirasti dar didesni lopai. As saves tokia nelaikiau. Iki siol.

Ir ka gi… kita savaitgali jis isvyksta atgal i Italija, kur ir tarnauja, Lietuvoje prabuves 4 menesius. Kadangi nesam susitike, jis planuoja atskristi pas mane is Italijos kuriam nors savaitgaliui, mane taip pat kvieciasi pas save.

As esu labai skeptiska, siek tiek varzausi, nes musu kalbos barjeras yra neramionantis dalykas, nors as pati pakankamai gerai kalbu angliskai, bet dar baisiau uz tai, yra tik faktas, kazin su kiek dar merginu jis taip pat kalba. Tiesa, as jo klausiau apie kitas, jis pasake, kad Tinderio nebeturi, as jam likau vienintele. Bet… Is kur man zinoti? kas keisciausia, man yra taip nutike viena karta gyvenime, kad sugebejau pajausti begaline simpatija zmogui jo net nemaciusi, bet tai buvo pries 10 metu, kai man buvo 15-ka. Kazkoks absurdas. kaip manote merginos, ar galima tiketi tuo, ka jis sako. Juolab, kad dabar pries isvaziavima, jis sako, kad turi labai daug darbo, retai atrasineja, visada uzsiemes, o anksciau jau 6 val ryto rasdavau zinute su “Good morning”. Niekaip neapleidzia mintis, kad jis su manimi bendravo tik todel, kad Lietuvoje jam truko merginos, galbut sexo partneres, ir jis tikedamasis su manimi susitikti dar Lietuvoje, kalbindavo mane, kalbedavo grazius zodzius, ir visa tai tik todel, kd norejo susitikti ir pasidulkinti? nes jo draugai butent taip ir darydavo, kalbindavo per visokius Tinderius panas, o jos atvaziavusios pas juos puse savaitgalio prasidulkindavo viesbuty.

Niekaip nepaleidzia mintis, kad jis butent is manes to norejo. O dabar kai zino, kad isvyks, jam tampu neidomi.

As aisku esu pesimiste, visada galvoju tik blogiausia. Net nezinau. Bet paciai keista ir pikta ant saves- KAIP AS TAIP GALEJAU ISIZIURETI I ZMOGU, kuris yra tik butaforija, objektas, kuris man niekada nepriklause.

Laikau save visiska idiote. O atrodo iki tol buvau issilavinusi, save islaikanti moteris, turinti ateities planu.

ka patartumete?