Sveikos, nežinau kokiu tikslu rašau čia, galbūt išsipasakoti, galbūt pamatyti kaip kiti žmonės reaguoja, o galbūt sulaukti patarimų. Taigi, kam įdomi mano istorija tikiuosi perskaitysite ir nesmerksite. Su savo vaikinu pradraugavau 4,5 metų, nebuvo ypatingai geri santykiai, kažko trūko, aš dažnai ( gal 5 kart ) ejau į kairę per visą mūsų draugystės laikotarpį, metus laiko buvome atskirai nes studijuoju kitame mieste ir susitikdavome kas 2 savaites kažkur. Buvo per tą laiką mano gyvenime simpatijų, atrodo buvau įsimylėjusi bet savo draugo neįstengdavau palikti, turbūt kalbėjo protas o ne širdis, o galbūt nebuvo tokių jausmų kitam. Taigi, dabar prieš menesį, sužinojau jog mano pažįstama mergina, kuria žavėjausi kaip žmogumi (visi žavisi nes yra charizmatiška) išsiskyrė su mergina, tuomet kai tai sužinojau buvome kartu šventėme kažkokią progą, na ir mes pasibučiavome, nemaniau kad tai rimta, maniau kad toliau gyvensiu kaip gyvenus juk ne pirmas kartas kai kažkokiu būdu išduodu savo vaikiną. Tačiau aš už kelių dienų palikau savo vaikiną, praėjo daugiau nei mėnuo laiko, su drauge mes dabar esame kartu, tik aš kažko bijau, bijau būti palikta, bijau kad neina apibrėžti santykiu, sunku yra kai negali visuomenėje išreikšti savo santykių nors jie nėra rimti, bet negali paimti už rankos apsikabinti ar pabučiuoti, taip pat bijau to kad nemoku elgtis su mergina, visą gyvenime buvo pas manes vyrai ir tik vyrai, buvau pripratus prie jų, o dabar viskas kitaip ir man sunku parodyti savo jausmus. Šiuo metu nereikia man vyrų, nenoriu nei būti su jais nei mylėtis ar dar kažką, noriu tik būti su ja, tačiau…. iš kur tos baimės? Beje jei atsiras merginų kurios yra homoseksualios užduosiu klausimus į privatą