Pazystamas jausmas

Ir beto vyras gaunantis labai daug dėmesio iš merginų, man tuomet buvo viso labo 16 metų, normalu, kad jam atrodžiau švelniai tariant užsikompleksavus, gyvenimo spalvų didžiulių nemačius snarglė. Dabar laikai gerokai pasikeitė ir tas nuolatinis manęs sekimas akimis, tas noras prieiti, pakalbėti. Aš labai gerai sutariu su jo broliu, tai vis užklausia kaip mums sekas bendrauti ir pirmaisiais pažinties metais turėjau vaikiną, tai kai išsiskyriau klausinėjo kaip kas. Ta prasme jis domisi ir po vakarėlio gi galėjo eiti su draugu namo, bet pasiliko, galėjo gi nešokti su manimi, bet visada sekė akimis. Visi ženklai atrodo rodo į mane, bet nerodo jis iniciatyvos nors tu ką. Rodau aš ją realiai ir iš mano ženklų net kvailys suprasti ką jam jaučiu, bet jis net to nesureikšmina Kai draugavo su savo mergina jis tarėsi, kad su manimi susitiks, man mėto visokius dalykus, kad tą ir tą darysim, į mane žiūri net prie jos. Ir teko sudalyvauti vakarėlyje kai jis buvo su mergina, o aš tik su draugais, tai vienas vyrukas mane vis kvietė šokti, o mes kaip kvailiai rungtyniavom, kuris geriau pašoks. Ta prasme aš šokau su tokiu vyruku visą vakarą, jis su savo panele. Šokom visai šalia, mano porininkas ir jo porininkė paprastai šoko, o mes ten savo didžiausius gabumus rodom, nes abu esam šokėjai.. žodžiu paini istorija..

Pas mus miestas ne iš didžiausių ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro dirba, dar sportuoja, tai reiktų žinoti kada kviesti, kad sutiktų ir nebūtų pavargęs.. man čia tokia dilema.. o dėl verkšlenimo, tai apsiverkčiau tik tuo atveju jei jis kažkokiu būdu pasakyti, kad nebesvajok čia apie mane, nieko nebus arba šiaip kokį neigiamą atsakymą gaučiau..

Būtų jis tave užsiauginęs, jei matytų, kad esi mergina verta grieko. Ką gali padaryti, tai pakviesti jį kavos iš serijos: “aš mieste, neturiu ką veikt, eikš kavos” ir, žinoma, neapsiverkti.

Ir man pažįstamas jausmas..nežinau ką patarti, iš savo patirties noriu tik keiksnoti gyvenimą: kad įsižiūriu vyrus, kuriems aš nelabai įdomi, o tie, kurie dėl manęs iš proto eina – neįdomūs man..ech, laukiam geresnių laikų

na as pati buvau jau visas viltis praradusi, buvau net davusi draugei visus savo facebook ir t.t slaptazodzius, kad jeigu ka, kad ji uz mane parasytu jam, nes net pries parasydama labas visa diena galvodavau rasyti ar ne tiesa, kazkada jam buvau netiesiogiai uzsiminusi apie pasivaiksciojima tai kai jis pradejo man rasyti pirmas klausimas buvo ar vis dar noriu su juo pasivaikscioti o dar pamenu taip gailejausi kad parasiau apie ta pasivaiksciojima, aisku jis ne tiesiogiai, bet nesutiko, tai kvailes vietoje tuo metu pasijauciau

Dabar nežinau dėl kurio dalyko tau labiau pavydžiu, ar, kad pavyko pamiršti, kad visgi esat drauge dabar.. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad pabaiga graži, manoji tokia nenusimato kolkas.. Ir nebežinau kokių veiksmų imtis, kad prisiriščiau. Sesė sako : kviesk į pasimatymą. Bet nesu tokia drąsi ir bijau neigiamo atsakymo, tai nebežinau neik kaip elgtis, nieko..

man labai panasi istorija buvo kaip tau, tiksliau tai jauciausi kaip tu dabar jautiesi, tik mano istorijoje atsitiko taip, kad po 2 metu ( 2 metus svaigau del jo) tiesiog savaime ji pamirsau, nes nebematydavau taip daznai tai poto po puses metu jis pats mane pradejo kalbinti visur kviesti ir dabar esame drauge

Ir atrodo žmogus ne kvailas esi, suvoki, kad nieko gero ir realiai tų šansų ne per daugiausiai, bet laikaisi vieno įsikibus nors tu ką mano brolio draugė, 4 metus kankinosi kol prisirišo mano brolį prie savęs, kai pagalvoji ne tiek daug ir liko, dar beveik du meteliai

Man jau dabar sunku, bijau pagalvoti kas ateity galėtų būti, bet esu pasirengusi, kad turėčiau tą žmogų šalia