Man 22-eji, gyvenu Vlniuje Tomui- 23jei gyvena Kaune, Tadui 28-eri. gyvena Vilniuje

Kadangi žinau, jog tokio pobūdžio temose pastoviai klausiate amžiaus, tad apeinu įvykiams už akių..

Patekau į tokią nedėkingą situaciją.. Prieš gerus pussantrų metų jaučiausi labai vieniša, sužlugdyta ir visiškai netikėtai į mano gyvenimą pasibeldė jis, tuo metu buvo baiginėjo pirmą kursą, nepasakyčiau, kad buvo labai ledinis vaikinas, tiesiog paprastas studentas, gyvenantis bendrabutyje, kuris atvyko iš kito miesto studijuoti. Tai buvo jis, tas pats 23 metų Tomas. Studijavo kažką susijusio su kompiuteriais, tiesa, tokios ten studijos ir tebuvo, į daugumą jų tiesiog nėjo, nors įstojęs buvo į VF, to pasekoje prisidarė ir finansinių skolų. Nuo pat pirmų bendravimo dienų jis man buvo tarsi sielos brolis. Tokio žmogaus niekad nesu sutikusi. Jis mane suprasdavo man net nepravėrus burnos, pastoviai užbaigdsvome vienas kito sakinius, pagalvodavome apie tą patį, juokdavomės iš tų pačių dalykų. Buvau jam pirmoji rimta meilė, bent jau kaip teigė jis. Įsimylėjau ir aš. Mums netrukde nei tas 100km ,kuris mus skyrė, nei dar jokios kliūtys. Tiesa, tuo metu jis buvo beveik pilnai išlaikomas tėvų, pats dirbdavo už 400lt/mėn. Kartais matydavomės labai dažnai, kartais nesimatydavom ir daugiau nei savaitę tačiau visados stengėmės palaikyti ryši ar facebooke, ar skype, ar telefonu. Tiesiog negalėjome vienas be kito. Taip, jis nebuvo tobulas, jis nemokėjo tvarkyti santykiu, kiekvienas menkiausias mudviejų ginčas baigdavosi skirybomis jo iniciatyva, nes tiesiog jis nesuprato, kad problemas reikia spręsti, o ne nuo jų bėgti. Žinoma, tą pačią ar sekančią dieną mudu ir susitaikydavome (mano iniciatyva) ir viskas būdavo gerai iki sekančio pykčio. Planavome pasitaupyti pinigėlių ir išlėkti į užsienį pas jo gimines pauždarbiauti, kadangi anot jo ir jam skolos dėl mokslų spaudė, o ir aš norėjau galbūt kažkur užsieny studijuoti. Aš pinigų kelionei ir pradžiai turėjau, o jis ne, tad susidaro darbą. Gaudavo minimumą, bet darbas buvo juokingai lengvas, nepersidirbdavo, nors pastoviai skundėsi,kaip jam sunku, kad neturi pinigų, kad nesuduria galo su galu ir t.t Laikas bėgo, o pinigų turbūt net 100 litų taip ir nebuvo susitaupęs, nors kasdien aiškino, kaip nori gyventi kartu, kaip nori greičiau išvykti, pradėti naują gyvenimą.. Norėčiau pabrėžti, kad būdamas tokio amžiaus jis net neturi vairuotojo pažymėjimo.

Daug kartų jo prašiau, išsilaikyk teises, kada gi pagaliau, iš jo išgirsdavau pažadus išsilaikysiu iki tada ir tada, atėjus laikui, jokių teisių nebūdavo. Manau visos, kurios esate atsikandusios užsienietiškos duonos, žinote, koks svabus yra vairuotojo pažymėjimas svečioje šalyje. Taigi, su laiku mudviejų santykiai su Tomu vis prastėjo, jis pradėjo manęs negerbti, visi mūsų pokalbiai prasidėdavo ir baigdavosi jo rėkimais, keiksmais, įžeidinėjimais, kokių nors man skaudžių dalykų priminimais ir pan. Viskas tik prastėjo. Kažkur panašiu metu, kai mano gyvenime atsirado Tomas, susipažinau ir su Tadu. Bendravau su juo gal porą mėnesių, jis mėgino mane taip liaudiškai tariant kabinti, o manęs jis netraukė, atrodė lūzeris, nieko nesugebantis babnikas. Nustojome bendrauti, draugavau su Tomu ir toliau, tačiau, kai įvykiai su Tomu pakrypo blogąja linkme Tadas apie tai sužinojo ir vėl pradėjome bendrauti. Tadas visados mane apipila dovanomis (sakysite, jog ne jos svarbiausia, bet kai per vsus metus iš savo mylimojo nesulaukiau jokios dovanėlės, tai nebuvo labai malonu). Tadas yra visiška priešingybė Tomui. Kažkokių aukštųjų mokslų jis nėra baigęs, tačiau pinigo pasidaryti moka. Darbo nebijo. Šiuo metu Lietuvoje turi labai gerai apmokama darbą, bet aš noriu į užsienį, o jis, nieko net negalvojęs mestų viską ir lėktų su manimi. Jis švelnus, rūpestingas, niekada gyvenime negalėtų pakelti balso ar įžeisti, yra be proto švelnus, klausosi kaip aš miegu kad ir iki ryto ir vis kartoja, kaip mane myli. Mudu nedraugaujame, niekada nesimylėjome, nesibučiavome, jis tiesiog mane myli ir laukia, kada sugebėsiu atsakyti jam tuo pačiu.

O aš, aš visą laiką nežinojau ko noriu. Tomą palikau prieš savaitę laiko, kai jis aiškindamas man, kad neturi pinigų nei už ką pragyventi, nei už ką vykti į užsienį ar susimokėti skolas, pradėjo pirktis naujus daiktus.. Tai naujus telefonus, tai dar kokią smulkmę už porą šimtų litų.. Tiesiog tai, kas nėra būtina. Liepiau rinktis. Parduodi tuos daiktus ir lieki su manimi, arba pasilik juos ir aš išeinu. Jis pasirinko daiktus, aiskindama, kad as kale, norinti ji kontroliuoti, viska is jo atimti, materialiste barakuda, o jis vargsas nelaimingas. Na, tuomet ir palikau ji. Per ta savaite susirasom kone kasden, megindami rasti kompromiso, bet jo paprasciausiai nera. O ir mano protas suvokia, kad ateities, šeimos su šiuo žmogumi būti negali, bet širdis taip jo nori.. Ilgisi.. Tas pripratimas veda iš proto, į neviltį.. Šiuo metu stengiuosi visą savo dėmesį skirti Tadui, jis labai pasikeitė dėl manęs, nebėra tas mėmė, kuriuo jį laikiau anksčiau, išmoko ir iš savęs pasijuokti, kas anksčiau būdavo misija neįmanoma, žodžiu, žmogus dėl manęs pasikeitė į gerąją pusę neatpažįstamai.. O jo šypsena.. Aš ją myliu.. Ji tokia graži, nuoširdi.. Bet man vis vien trūksta Tomo.. Vis vien toliau rašomės su juo, ieškom kompromiso, bet aš nebebuvau su juo laiminga… Bet man vis vien jo reikia.. Kodėl? Kodėl taip yra? Patarkit, mergaitės, kaip išgrūsti man Tomą iš galvos, širdies ir pasinerti į visapusišką laime su Tadu.. Tadas man gali pasiūlyti viską, tiek iš žmogiškosios pusės, tiek iš materialinės… O aš esu pasimetusi ir nežinau kaip elgtis.. Tadas nuostabus žmogus, bet nejauciu jam meilės… galbūt pajausiu, bet kad pajausčiau, turiu pamiršti Tomą, bet kaip tai padaryti? Kaip man pamiršti Tomą? O gal spjauti į visus jo minusus ir būti su juo? Aš nežinau ir man labai sunku, gal kas nors kąnors protingo patars, nes pati sau pagelbėti jau nebesugebu