Mečiau. Prieš 3 metus. Pastudijavau pusmetį, supratau, kad ne man ir mečiau. Pasiryžau greitai ir lengvai. Nesigailėjau, nes gyvenimas per trumpas tam, kad daryt nepatinkančius dalykus. Juokinga, kai sako “tai reikėjo baigt, dabar visi tie metai vėjais nuėjo…”. Nu nežinau, gal čia aš nieko apie gyvenimą nesuprantu, bet manau gyvenimas vėjais nueina tada, kai darai kažką, ko nemėgsti, tik tam, nes kitiems reikia įtikt ir patikt

Turit omeny tas kurios studijas metė ar kurios nuo ketvirtos klasės išėjo savais keliais?

meciau, pasigailejau ir grizau gal todel, kad buvo baigti 3 kursai

Studijas

2 kursus baigiau ir mečiau, nei kiek nesigailiu

O ka darėt metusios? Aš pvz visiškai nežinau ko noriu gyvenime bet savo studijose baigiu išprotėti

Mečiau. Baisiausia yra aplinkinių nuomonės ir spaudimas. Pati jaučiausi ramiai ir gerai metusi, bet kas kart sutikusi kitą žmogų permąstydavau nori nenori dar kartą viską, nes kažkodėl visi aplinkiniai, ypač vyresni šeimos nariai leidžia sau joti ant nervų ir aiškinti kaip tau reikia gyventi, ką mokytis, kaip elgtis.

O jei tau studijos nepatinka – mesk ir nesigailėk. Pamatysi kaip ramu ir gera ant dūšios bus kai atsikratysi to ko nemėgsti

Aš metusi grįžau į savo gimtąjį miestą ir pradėjau dirbti. Nebijok ir nestok iškart vėl kažkur kitur, jei nežinai, ko nori. Pakeliauk, padirbėk, studijos niekur nepabėgs. IR mažiau klausyk tų visų “oi oi, paskui tingėsi, mokytis nebenorėsi…” Nesamonė. Jeigu jau traukia prie mokslų, nori išsilavinimo, tai nepatingėsi ir stot

aš mečiau po pusmečio, persikėliau į kitą miestą, dirbau ir rugsėjį stojau iš naujo. Mečiau nes studijos buvo per lengvos, visa laiką nuobodžiaudavau. Kitą specialybę pasirinkau techninę, tai dabar vargstu kaip reikalas. O apsisprest tai nabuvo labai sunku, gal blogiausia tėvų spaudimas buvo. Kartais pagalvoju, koks gyvenimas būtų jei nebūčiau taip padarius. Bet iš esmės nesigailiu, nes nutiko daug šaunių dalykų ir gyvenimas gerai susidėliojo.

Mečiau, bet perstojau kitur. Nieks nevertė, nieks nekomentavo, pati tyliai padariau Kartais galiuos tik todėl, kad ten būčiau lengvai jau pabaigus, o dabar ariu kaip be gyvenimo O šiaip viskas ok, svarbiausia netempti, jei nepatinka tos studijos, ar šiaip jei nepatinka – ne visiems būtinas tas diplomas vien tik, kad turėti, jei net nenorėsi dirbt pagal tą specialybę

Mečiau po pusmečio. Man nepatiko ir nesijaučiau dar tam pasiruošusi dėl tam tikrų įvykių praeityje. Nesigailiu. Sunkus tik labai aplinkinių spaudimas… Tada nuėjau dirbti, dabar planuoju eiti mokytis siūti. Labai laukiu.

Mečiau įpusėjus pirmam pusmečiui, nes supratau, jog tikrai prašoviau su specialybe. Dabar esu užsienyje, bet vasarą vėl stosiu, tik dar neesu apsisprendusi ką mokysiuosi aišku, aplinkinių spaudimas buvo, kad va, gera specialybė, darbą tikrai gautum, o dar valstybės finansuojama vieta, ale kam čia rodyt kaprizus ir mesti. Visi buvo įpratę, jog mokaus labai gerai ir visiškai nesitikėjo šito. Tačiau, aš pati visai nesigailiu, esu labai laiminga, jog išdrįsau šitaip pasielgti, gi jei nesijauti laimingas – reiškia, gyvenime reikia kažką keisti, svarbiausia nebijoti. O ir neklysta tik tas, kas nieko nedaro, plaukia pasroviui

Aš realiai irgi dabar tai sėdžiu ir slystu tose studijose gana pasroviui. Rezultatai geri, nors išties ir stengiausi turėti gerus rezultatus, tai nežinau ar ten sunku ar ne kai aš pratus viską daryti iki maksimumo, bet vėl gi… nenoriu neturėti per mokslus gyvenimo, o čia tai ne mano vieta nors ir nėra sunku, tokios dviprasmiškos mintys žudo

Mečiau, nes supratau, kad dar 3 metų “neišsėdėsiu”. Pasiryžau lengvai, nes buvo gaila pinigų, kuriuos būtų tekę sumokėt už specialybę, kuri neprilipo Ir tikrai nesigailėjau.

Meciau menus ir nesigailiu. Bet nepradejau dirbt, o pasiemiau augint suniuka, ismokiau isdresiravau, labai gerai sekasi su gyvunais sutart tai pagalvojau kodel gi nepradet studijuot kokia kinologija, Uuui db spirgu net kaip noriu