Ai, pom. Nesislėpsiu.

Tik šiandien pagalvojau apie tą vadinamą draugų zoną. Savojoj buvau apie nevienus metus. Nemaloni situacija, daug kas gali taip teigti, tačiau dabar truputėlį ką kitą pasakyti noriu.

Pavyzdžiui, mano situacija buvo tokia, kad tas žmogus man rodydavo simpatiją, beje, tik tada, kai būdavo girtas. Žinoma, aš, kaip būdama nenormaliai įsižiūrėjus tą objektą, dėl niekam nesuprantamų priežasčių, susilydydavau vos jam pasakius gražų žodį man. Na, dar galima vadovautis tuo, kad jis būdavo girtas. Girti, juk, nuoširdūs baisiai. Gerai, nepaisant tos dalies, kad jis man patiko, o aš jam – ne ar bent jau nevisada, jis buvo tuos metus mano draugas. Draugas. Suprantat? Draugas. Neslėpsiu pasakydama, kad jis vienintelis mane suprato, o ir aš jam buvau draugė. Bent jau taip teigė. Tiesiog, vieną dieną, jis pagalvojo, kad aš kankinuosi ir jis žino mano simpatiją, supranta, tačiau laikas išsiskirti. Chebra, pasiūlysiu jums, jei vis dėlto jūs norit išsaugoti draugystę, esančioms/esantiems tokioj situacijoj, pasakykit tam, kuriam jūs patinkat tiesiai šviesiai: “Tu man tik draugė/draugas. Tarp mūsų nieko nėra ir nebus. Nedėk tuščių vilčių. Nesistenk, tačiau mes ir toliau galime likti draugais.” Tuomet leidžiate žmogui suprasti situaciją ir apsispręsti. Tik draugai arba toliau nebendrausime išvis. Jūsų nuomonė pasakyta, viskas tvarkoj. Kodėl negalima taip, kaip siūlau aš? Dėl to, kad man patiko mano draugas, aš jį praradau. Praradau draugą. Vienintelį tokį. Praradau draugystę, nors ir menką tokią. Gal ir persistengiau, tačiau turėjot suprast ką aš noriu pasakyt.

Šitos didelės kalbos neadresuoju niekam iš pažįstamų, jei kas iš jų perskaitys tai. Tikiuosi post’as per niek nenueis.

Pagarbiai,

CatInOven iš friendzonos.