mano anyta nuostabiausias žmogus pasaulyje – kaip mama. pas ją ir miegu, kai mano vyras išvykęs, kartu valgyt daromės, šopinamės, padeda, paguodžia, o kai “prisivirinu” ką nors tai ir prieš vyrą užstoja niekada nesikiša ten kur nereikia, visada taktiška, kultūringa sugalvojam vyno atsigert su rukyta žuvim – geriam, sugalvojam į kirpyklą varyt – varom maniškis nors čia iš pradžių protestavo, dabar jau mato, kadnelabai tie jo protestai naudos beduoda – nors žinau, kad giliai širdelėj džiaugias ir didžiuojas, nes jam Mama pavyzdys ir puikiausias patarėjas, kai reikia tvirtos ir protingos nuomonės

ech, pavydziu jums.. as sakiau daugiau niekad nebevaziuosiu pas ja i namus. nes siandien kai nusprendziau palikus vyra isvaziuot, nes nervai nebelaike, tai net suplojo rankomis ir susuko is dziaugsmo… bl. negaliu

mane erzina, jog ji yra dirbtinai gera man, niekada neprieštarauja, nekritikuoja ir nieko blogo nepasako. Matau, kad jai vis kas nors nepatinka, bet ji to nepripažįsta ir neišeina apie tai pasikalbėt. Pasikalbėtume, išsiaiškintume kas negerai ir nebūtų problemų, bet ne, jai geriau apsimesti, kad viskas gerai