Sveikos, turiu rimtą psichologinę problemą, kurią juntu jau ne pirmus metus. Man beveik 21, ši problema atėmė iš manęs malonumą gyventi, galimybę mokytis. Visas dienas leidžiu namie ant lovos ir negaliu atsistoti, nes atrodo, kad visas gyvenimas yra ne toks, koks turėtų būti.

Prasidėjo viskas nuo to, kad buvau jautri viskam. Labai problematiškai reaguodavau į didelius garsus. Tai mane be galo slopina ir kelia viduje didelį pyktį. Nuo pat mažumės, tikrai ne pirmus metus, esu pedantė, siekianti idealizmo. Mėgstu tvarkytis (NEMĖGSTU, BET TAI DARAU). Gyvendama netvarkoje jaučiuosi tarsi bevertė asmenybė. Tačiau tvarkytis nėra blogai – šiukšlyne negyvensi… Blogiausia tai, kad tvarkymuisi nėra ribų… Jeigu nusprendžiu tvarkytis savo namus ir matau, kad kažkokios problemos išspręsti nepavyksta, psichologiškai palūžtu, netenku jėgų. Pavyzdžiui, pamatau, jog ant sekcijos yra įbrėžimas, tuomet visą dieną depresuoju ir blogai jaučiuosi. Tobulumo siekis darbuose priveda prie to, kad 3 kambarių butą tvarkau… 2 savaites. Baigus tvarkytis jaučiuosi vos vos geriau, nei prieš pradedant,bet irgi blogai, nes susidūriau su daugybe neišsprendžiamų problemų, kurios mane žlugdo.

Tvarkymasis ne vienintelė problema… Neįsivaizduojate kaip blogai jaučiuosi, jeigu matau daiktus, sudėliotus blogai. Bandau juos perstatyti visaip, tačiau nesigauna gerai. Palūžtu. Nebenoriu nieko. Nebejaučiu malonumo niekur. Ir tai slypi VISUR. Nėra situacijos, kuomet siekis išgauti tobulybę nepasireikštų. Negaliu to sustabdyti. Šiais metais būčiau buvusi 3 kurso studentė, tačiau iškritau… Negalėjau mokytis, nes viskas, ką mokiausi, atrodė blogai. Nuolat siekiau daugiau, daugiau, daugiau įkrimsti, bet gavosi taip, kad nieko neįkrimtau.

Dabar visiškai jokioje veikloje nematau prasmės, viskas niūriai ir bereikšmiškai atrodo. Gyvenime nematau džiaugsmo, galvą bado nuolatinė depresija. Be galo noriu pakilti, kažką veikti… Bet kai pakylu, netrukus vėl griūnu… Taip gal kokį 20 kartų jau buvo. Nežinau kaip spręsti šias problemas – tai visiškai prikaustė prie nieko nedarymo, apatijos viskam, bet kokiai veiklai. Nebeturiu motyvacijos niekam. Kyla mintys apie savižudybę.

Didelė bėda yra ir ta, kad manęs niekas nesupranta. Neva iškritau iš medicinos studijų (taip, jos mane domina) dėl savo pačios kaltės. Nors ir galiu save kaltinti, bet iškristi aš tikrai nenorėjau, mane pakirto tai… Sustabdė. Visiems aplinkiniams atrodo, kad tiesiog tingiu kažką veikti, todėl nedarau nieko. Matyt, žmogus, nesusidūręs su tuo, niekada nesupras kaip sunku gyventi tokiuose gniaužtuose…

Praeitą savaitę suplėšiau daug savo rūbų. Iš nervų. Vis pamatydavau kokią dėmę ar kažką nepataisomo… Nesustojau. Jaučiu kaip mane užvaldo visiška psichologinė degradacija, kaip tampu psichine ligone, kuri, susidūrusi akis į akį su kokia tobulybės nebuvimo bėda pradeda isterikuoti, vos ne riaumoti.

Bandyti gyventi netobulai? Tą ir darau… Rezultatas: visos dienos lovoje, depresija, džiaugsmo nebuvimas.