Aš atsiprašau,kad busiu anonimu, bet taip bus geriau, nes daug pažįstamu. Tačiau merginos aš nebegaliu toliau kovoti su savo gyvenimu. Man visada atrodė,kad visi turi tobulą gyvenimą tik ne aš…

Pradėsiu nuo pradžių esu jau gana suaugusi moteris man yra 25 metai

o viskas mano gyvenime vyko siaubingai. būdama paauglė nesupratau, kas yra mama kiek jinai to verta, kad jai reikia kiekviena diena kartoti, kaip aš ja myliu ir kokia ji brangi, na o ką dariau aš : blogai mokiausi, naktimis trainiodavausi su bernais, gerdavau, mamos neklausydavau (gyvenom dviese, tėtis mirė kai man buvo 2 metukai) ir ką Jus galvojat turėjau viena vienintelį žmogų kuris mane mylėjo ir aukojo man savo gyvenima na ir 15 metų, mano mama mirė, ji mirė nuo vėžio tai buvo skaudžiausias mano gyvenimo įvykis. tėčio neturiu mama praradau, nebežinojau ko ir griebtis, norėjau šokt nuo stogo tik.. Mane palaikė dar artimi mano žmonės mano seneliai (tik kai mirė mano mama, nes iki tol jie nebendravo nes buvau labai durno būdo, negerbiau mamos, niekada neklausydavau, nesimokydavau, negrįždavau namo) jaučiuosi labai kalta… Na seneliai mane augino kai praradau mama. aš daugiau nei puse metų nelankiau mokyklos, sėdėdavau namie prie televizoriaus, kompiuterio ir man nieko daugiau nereikėjo, aš diena dienon verkiau. Baigiau mokslus 21 metų ir stojau į universitetą pradėjau dirbti, mokytis ir gyvenime sutikau draugą, kuris visais atvejais mane palaikė, su kuriuo gyvenome kartu daugiau nei 3 metus, ir jis gyvenimo eigoje sužinojo, kad serga vėžiu, aš nuo jo nenusisukau ji palaukiau, tikėjau kad bet kokia kaina auginsim nuostabius vaikus. ir gydytojai teigė kad jis išsikapstys, gydėmės, stengėmes ir lygiai prieš dvi savaites grįžusi namo radau ji gulinti ir nenuėjusi į darbą puoliau į paniką. taip taip tai antras žmogus, kuris buvo svarbus mano gyvenime mirė nuo vežio. Šiandien antrą savaitę sėdžiu namie nedirbu, darba mečiau, nevalgau, o tik klausau liūdnų mūsų bendrų dainų žiūriu į nuotraukas ir suprantu, kad mano gyvenimas yra sušiktas… (( negaliu atsistoti ant kojų, laimei mano abu seneliai su kuriais bendrauju dar yra sveiki gyvi ( bet jie juk negyvens visą amžinybę ) dažnai ateina tokios mintys, po kuriu norisi man tikrai nebetęsti savo gyvenimo. Labai merginos atsiprašau, kad tiek rašiau, bet žinokit, man išsikalbėjimas yra geriausias dalykas, nes tikros draugės neturiu ir neturėjau, mano geriausia draugė buvo mano pingvinas RYTIS, dėja ir su juo apie tai pakalbėti negaliu. ačiū už dėmesį. tikrai dar kartą atsiprašau, kad rašau tokias temas, bet man reik IŠSIKALBĖTI