aišku, kad vaikinas tai laimė. Juk laimė turėti šalia žmogų, kuriuo gali pasitikėti, kuriam gali išsipasakoti, kuris tave palaiko, padrąsina,pasako kas gerai, kas ne.Ir dar dėl daugybės priežasčių.

Sakot neliks meilės, liks prisirišimas ir gailestis. Bet tai ne tiesa. Meilė nedingsta,ji bręsta kartu su žmogum.Tuomet ateina pagarba.

O ką vaikai?ne jau ties jais viskas turi pasibaigti?

Ir romantikė aš tikrai nesu,bet tikra šeima vis dar tikiu.

Man Jūs patinkat aš ir taip pat mąstau. Ir tas juokingiausia, kad praėjus kiek laiko po išsiskyrimo galvoji: wtf aš su juo dariau? Gal girta visą laiką buvau? Taip pastebėjau, labai dažnai atsitinka

Na,pati puikiai gyvenu ir be to vienintelio, ateityje nenusimato nei vyro nei vaiko, bet čia jau kaip gyvenimas susiklostys. Vaikus šiaip mėgstu,bet nuosavų visiškai nenoriu. Turiu labai savanaudišką mąstymą, jog turi gyventi dėl savęs.

As ir tikiu, mano seima:mama , tetis. Jei vaikinas jau tokia laime, tai kodel zmones taip daznai keicia partnerius? kaip jus po tokios laimes, galit paskui pamilti kita? Kodel kai sibresta ta meile ir ateina pagarba, is tos pagarbos vyras susiranda meiluze? Kiek yra merginu, kurios jau nebemyli savo antru pusiu, bet nesiskiria, nes prisirise arba ‘ nes gaila palikt”. Zmogus , kuriuo galit pasitiketi gali buti jusu drauge, mama, senele, tevas. As pvz nesuprantu tokios meiles, kur trunka menesi, metus.” Oj kaip myliu, negaliu, bet va jis ziuri porno, arba nepatenkina manes lovoj ir as jau galvoju apie kita” Yra isimciu, zinoma yra, yra keletas laimingu poru, kurios iki senatves nugyvena kartu ir jauciasi laimingi, bet tai vienetai , palyginus su tais , kuriem taip nera, tad nesureiksminkit to taip! kiek zmoniu nusizudo del tos ”begalines meiles” kiek zmoniu nuzudo is ”begalines meiles” kiek paaugliu nesciu ”nes labai mylejo” . paskaitykit temas, merginom po 17-18 metu, o kalba apie vaikinus, kaip apie busimus vaiku tevus. Kiek tokiu temu ”mes metai kaip susituoke, bet jis pasikeite, tai galvoju skirtis” cia meile??

As pati turiu ilgameti vaikina, labai daznai pagalvoju apie laisve, kaip gyvenciau, jei gyvenciau viena: pvz as labai megstu pomidoru salotas su svogunais, bet maniskis nepernesa svogunu kvapo, ir man uzdrausta namie laikyti svogunus D tai smulkmena, bet labai geras pavizdys, kaip kitas zmogus gali riboti jusu gyvenima. Tiesiog noriu pasakyti, kad nereikia taip sureiksminti tos savokos ”tureti vaikina”. Kai nugyvensit santuokoje bent 10 metu, tada galima sakyti: va mes mylim vienas kita, jis man labai svarbus ir .t.t O ne : ”vaje man pirktai atrase sms, tai manau, jo jausmai pasikeite nebezinau ka daryti ar jum taip yra buve” nu pripazinkit , apgailetina..