Zinot labai sunku patarti artimai nepazistant ir nezinant. Pati draugauju su vaikinu is ne Lietuvos ir nors zinau, kad greitu laiku kartu nebusim vienoj vietoj vis tik esame kartu.. Tai galbūt ne atstumas svarbiausia? Nors pripažįstu jis tikrai sunkina santykius. Sakyčiau galvok ko pati nori gyvenime. Ar pasilikusi su vaikinu ir be mokslų būsi patenkinta ir laiminga? o galbūt vėliau pradėsi svarstyti, kad praleidai gerą progą ir graušiesi dėl savęs? Pabandyk įsivaizduoti save po trijų-penkerių metų, ko tu nori, ko tikiesi iš gyvenimo…

Jeigu jau išvažiavimas reiškia santykių pabaigą, tai, manau, nepakankamai tvirti santykiai (buvau panašioje situacijoje, bet nebuvo nei akimirkos dvejonės, kad viskas baigsis). Rinkčiausi karjerą.

mano vienas pažįstamas turėjo galimybę užsienyje nemokamai studijuoti savo norimą specialybę, bet dėl panelės liko Lietuvoje, įstojo į mokamą vietą ir visai į kitą sritį. po kiek laiko jie išsiskyrė. rinkčiausi karjerą.

as irgi rinkciausi karjera, nes jei vaikinas myli vyktu kartu arba lauktu net nezinau,manau, galima butu rasti kazkoki bendra sprendima, o siaip del vaikino nesiaukociau, nebent jau butu pasipirses planuojamos vestuves, nors velgi, matyt, jei taip butu gal tuo metu kitaip pasielgciau,

gali but ir taip, jog, gali ateityje labai gailetis issiskyrus su tuo vaikinu ir istysai save griauztum, jog va turejei galimybe, o nepasinaudojei…daug gal.

Vieną kartą jau pasilikau dėl meilės. Todėl dabar vienareikšmiškai rinkčiausi savo interesus. Ir ne, tai ne egoistiška.

Bet kiekvienas atvejis individualus.

tiek su karjera, tiek su vaikinu visko gali būti…žiūrint koks vaikinas, su saviškiu draugavau iš viso 3 metus per atstumą, pradžioj kol mokėmės mokyklose, vėliau jau įstojo, aš 12ą baiginėjau, paskui aš dar studinau, jis dirbo gimtajam mieste metus…studijas stojau jau į Vilnių, nors pilnai galėjau likti gimtajam mieste ir studijuot, ką norėjau, visgi stojau nemokamai ir visai kitą sritį…na bet aš baigiau mokslus, vėl grįžome į pajūrį, bet jau kartu, maniškis iš vis čia nieko nepažinojo, metė neblogą darbą gimtajam… bet visad sako, kad nesigaili, nes dabar turi mane, o vienas ir dirbdamas ir uždirbdamas jautėsi vienišas ir nelaimingas… čia jau reikia pamąstyti, kiek truks studijos, kiek kartų susitiksit, ar palauks, ar pats po metų tarkim vyks, dabar dar neskuba ir pan…bet atstumas kai suaugęs žmogus esi, tai jau sunku…pati į komandiruotes važiuodavau po pusę mėnesio ar 3 savaitęs į Vilnių padirbt, tai tikrai liūdna būdavo, atrodo draugių yra, pramogų yra, bet kažko nėra, bet aš jau toks žmogus, kažkas turi miegot ir bent vakarais būt kartu

Karjera svarbiau. Ji tokia tėra viena, o vyrų/moterų tuntai.

Rinkčiausi karjerą/mokslus. Jei vaikinas tikrai TAS, tai palauks kelis metus, bet jei ne, atsiras kitas, kuris bus TAS. Karjera ir mokslai, mano nuomonę yra svarbiau.

Aš galėjau rinktis tokius mokslus, kad likčiau tame pačiame mieste kaip ir vaikinas. Tačiau Stojau ten, kur norėjau aš, rūpinausi savimi ir negalvojau apie vaikiną. Bet sėkmingai draugaujam per atstumą (skiria tik 300km).

Labai jau menkai situacija apibūdinta..jei vaikinas rimtai žiūri į santykius ,gal kažkas yra rimto kodėl atsisako važiuoti kartu, ar apskritai atsisako ar šiuo metu atsisako , nes gal taip pat turi karjeros planų LT ,karjera karjerai nelygu ar tiksliai žinot kur važiuojat ir tiksliai šviečiasi ta karjera ar tiesiog norit važiuot ieškot laimės svetur , nes apskritai neva didesnės galimybės nei čia…taip pat manau geras patarimas pagalvoti, kaip save įsivaizduojat po 5metų , gal ten santykiams net nera vietos tik trugdytų jei užsibrėžet rimtai karjerą daryti, kad pasiekti savo tikslus …

pasaulis pilnas įdomių žmonių tame tarpe ir vyrų.

Labai sunkus klausimas. Turbūt negalėčiau pasirinkti, bandyčiau derinti abudu, važiuočiau ir stengčiaus palaikyti santykius