Sveiki. Papasakosiu savo istoriją. Prašau, pasisakykit, patarkit jei perskaitysit. Dėkui.

Tai va. Draugaujam 5,5metų. Tris metus viskas buvo tobula. Jis mane dievino nenupasakojamai tiesiog. Na ir ką, aš įsijaučiau. Pradėjau daryt nesąmones, per daug reikalavau ir pan. Sutiko kitą. Jo tuometiniais žodžiais “pačią geriausią, švelnią, nieko nereikalaujančią”. Išsiskyrėm. Po 3mėn susitaikėm. Siekiau to aš, laksčiau paskui aš. Grįžo, nusistovėjo viskas, pasakė tada kad nesuprato kas jam užėjo, kai paliko, dar iki dabar kartojo kad dėl to gyvenime labiausiai gailisi. Na žodžiu. Padraugavom tada susitaikę kelis mėn. Aš auksinė, viskas gerai. Ir vėl iš kažkur ištraukė naują paną. Matydavau ją ir aš. Ačiū Dievui ji jį atstūmė. Liko su manim. Na išsiskyrę nebuvom, bet mačiau kaip blogai jis jautėsi. Galbūt jei ne pažadai man, būtų vėl palikęs. Na, gal nedrįso, gal kad atstūmė. Gražiai padraugavom dar kelis mėn. Vėl nauja pana. Manęs vėl nepaliko, bet mėtėsi tarp dviejų. Su ja baigė. Vėl jį atstūmė. Na, šįkart viskas tęsėsi gražiau. Naujų panų nebeatsirado, pamilo mane kaip anksčiau, vėl viskas gražu ir miela. Praėjo pusmetis, 4metų kartu proga pasipiršo. Virš metų nuo to viskas buvo tobula. Daug šnekėjomės apie jo tuos palakstymus. Prisiekė, kad neatsiras jokia moteris, kuri jį pritrauktų, užtikrino, kad išsilakstė, kad buvo vaikas, kai darė tas nesąmones. Tikėjau. Na ir dabar, kai po savaitės mum bus 5,5 metukai kartu, vėl atsirado kažkokia pana. Pasirodo, jie kaip draugai bendravo jau nuo rugsėjo. Ir tik gyvai, kai susitikdavo univere. Bet vieną dieną jis jai parašė. Su manim apsipykom. Vos ne pasiunčiau. Na mane jis įskaudino, supykau. Ir tada prasidėjo..

Susirašinėjo parom kiauras kelias savaites.. Na, tada susipyko su ja. Ji dingo. Dabar vėl atsirado, vėl viskas man griūna. Apie savo vidinę būseną nepasakosiu, nes ji nenupasakojama. Sunku net kvėpuot. Klausimas būtų toks, kovoti, ar paleisti? Dabar dauguma man sakytų, kad tu durna, kokio velnio su juo esi, jis žaidžia, BET.. Jis toks nėra. Jis nori šeimos, nori vaikų, kai viskas pas mus būna gerai, aš skraidau padebesiais. Jis irgi. Rašo man dieną naktį, rūpinasi, visada kai esam kartu skęstu jo dėmesyje, visada pasidomi, išklauso. Yra geras žmogus mylimam žmogui. Žodžiai “myliu tave, žmona” ir “ar tekėsi už manęs” būdavo, neperdedu, kas 5min. Tobulas, rimtas vyras. Bet tik tada, kai su manim viskas gerai. Kalbant apie mano jausmus, kasdien jį myliu vis labiau. Ta meilė nereali. Be jo neturiu ir nenoriu nieko. Nebeturiu tikslo gyvent. Palikčiau jei jis būtų toks mergišius. Bet matau kad toks nėra. Kai myli, jis nerealus. Ir tai verčia galvoti, kad tų susižavėjimų kitomis priežastis yra manyje. Vos tik aš atsipalaiduoju ir nebededu 100% pastangų būt geriausia, jis ir rasdavo tas naujas.. Visa tai iškęsdavom kaip draugai. Kalbėdavomės, jis man pasipasakodavo. Pirma visos jos “ypatingos ir kažką reiškiančios”, vėliau “kalės”. Esmė tame, kad po visų tų panų jis vis tiek ateina pas mane. Praeina kažkiek laiko, susitvarkom, viskas tobula. Prie draugų pristato kaip žmoną, myli, dievina, viską duoda. Bet tos kitos ir vėl atsiranda. Pasakykit, čia aš kalta ar jo toks būdas? Pripažįstu. Mėgstu viską žinot, nebuvo pas mus niekada asmeninių erdvių, viskas prieinama ir pasiekiama abiem. Kartais pasipykdavom, kartais per daug kalbėdavau apie santykius, manau jam tapo neįdomu su manim. Ar verta man likti, kovoti (nes žinau kad jis vėl grįžtų, vėl jaustumėmės laimingi)? Tik ar verta?