Vaikinas ir jo suknista EX
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Po 8 mėnesių draugystės šitas šlykštynė paliko mane dėl savo ex. Po to, kai ji jam, facebookan parašė, jog jo pasiilgo. Kaip jis drįso šitaip pasielgti? Kaip galėjo mane vos ne metus vedžiot už nosies ir apgaudinėt? O ta kalė kaip drįso tarp mūsų įsiterpt. Juk matė, kad jis užimtas, su manim, tad viskas-brauki praeitį ir pamiršti vaikiną, palieki man, bet ne-reikėjo pristot prie jo, įsiterpt ir atimt iš manęs. Vaikinas irgi gerulis-priežastis grįžti pas ją yra tai, kad jie pažįstami 7 metus, ji buvusi jo mokyklos laikų meilė, o mane pažįsta per trumpai. Kas čia per nesąmonė? Šita priežastis menkavertė ir netikra, tiesa ta, kad jis kvailys ir apgailėtinas menkysta. O ta kalė irgi-užmušt ją maža. Per ją aš dabar sėdžiu ir plūstu ašarom. Patarkit, kaip man atkeršyt jiems? Ką padaryt, kad jiedu jaustųsi blogai, kentėtų, kaip kad kenčiu aš?
Jau 3 metus neturiu vaikino, nes amžinai įsiterpia kokia kalė ir atima.
O tai kaip mano požiūris gali būti kitoks, jei metai bėga, o aš kaip viena, taip viena? Kiek mėginau su visokiais vaikinais draugauti, vis kažkas užkliūdavo-tai geriantis, tai agresyvus, tai tokio bukumo, kad pasišnekėt nėra apie ką, tai žemo ūgio. Nė karto nepasitaikė tikrai vertas dėmesio. O jei metams einant nieko neišeina susirasti, tai jausmai būna nebesvarbu. Mano draugės jau kuris laikas arba ilgai draugauja, arba teka. Bet jos turėjo iš ko rinktis, aš ne. Mano mama irgi-užuot užjautusi, sako, kad jei jau lemta senmerge būti, tai ir būsiu. Bet aš nenoriu, aš noriu šeimos, vaikelio… Na, nejaugi sunku suprasti, kodėl aš taip desperatiškai siekiu būti kieno nors mergina? Ar bus laikas ieškotis vaikino, kai man bus per 40-imt, ar tada laikas gimdyti vaikus? Mums duota abai nedaug to laiko sukurt šeimą, o maniškis tuoj ims tiksėt mano nenaudai, nes jau nuo 25 metų antros pusės pasirinkimo galimybės mažėja…
Na, žinot, autore… aš esu už jus tik metais jaunesnė. Ir taip, aš kaip jūs, visada norėjau sukurti šeimą, tačiau mano kelyje pasitaikydavo tik visokie balvonai – vienas išdavinėjo, kitas buvo agresyvus išgėręs, kitas buvo nežmoniškai pavydus. Ir ką? Aš vistiek kraupstu perskaičius jūsų žodžius. Nes pati suprantu, kad geriau jau likti senmerge, nei būti su bet kokiu, kurio net nemyliu. Kokia čia santuoka, kokie santykiai gali būti be jausmų? Visiška nesąmonė. Bet matomai skiriasi mūsų pasaulėžiūra. Apskritai šiais laikais nėra jau tokio statuso kaip senmergė. Tai senos kartos žmonių išmislas. Mane asmeniškai mokė būti savarankiška moterimi, to ir siekiu. Ir, mano nuomone, moteris turi mokėti būti laiminga ir viena, o ne sukrauti atsakomybę kažkam kitam, kaip kad darote jūs. Linkiu tai suprasti ir jums
Paskaičius, susidarė įspūdis, kad buvote tik ”laikina stotelė” .
Nieks iš jūsų nieko neatemė, brangioji, jeigu jis norėtų, jis būtų likęs su tavim, jis pats išėjo ir ta pana galima sakyti niekuo dėta, nes kitas vaikinas būtų tiesiog ignoravęs. Džiaukis, kad tokia šlykštynė išėjo, esi verta žymiai geresnio, mergyt. O geriausias kerštas yra laimė ir plati šypsena! Man tokiam kuiliui gaila būtų tiek savo brangaus laiko, tiek jėgų
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
