Vaikinas iš žemesnio sluoksnio
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.
Iškart skubu akcentuoti, kad man NERŪPI finansinė vaikino padėtis, ir kad aš jį LABAI myliu. Taip pat, amžius – man 19, jam 20.
Bėda yra mano šeima. Nesame turtuoliai, tačiau mano tėvai yra gana gerai prasimušę, o ir aš pati baigiau šiemet mokyklą su pagyrimu bei įstojau į norimą specialybę. Pasakykime tiesiog taip, kad mes turime tiek, kiek mums reikia bei galime sau leisti tokias prabangas, kaip kelionė į užsienį du kart per metus.
Tačiau nuo vaikystės man buvo skiepyjama, kad turiu susirasti vaikiną/vyrą, kuris yra turtingas, nors ir nelabai intelektualiai potencialus. Tačiau, lyg tyčia, mane traukia mąstantys individai, o ne pinigų maišai. Būtent toks yra mano vaikinas.
Jis gyvena ganėtinai skurdžiai, ir nuo 16-os metų visą šeimą traukia ant saves. Šizofrenikė močiutė, gerianti motina, ir jaunesnioji sesuo. Pats baigęs licėjų su pagyrimu, tačiau studijuot nėjo – iškart dirbti į statybas, kad galėtų sunormalizuoti kažkiek padėtį namuose. Šiaip, yra be galo protingas ir įdomus žmogus – turi savo nuomonę, yra išauklėtas, nuoširdus, rūpėstingas, gyliai mąstantis, švelnus.
Šiandieną pagaliau pristačiau jį savo šeimai. Įspūdį paliko ganėtinai gerą – mama ir pati nusistebėjo jo manieromis bei gebėjimu palaikyti intelektualias temas. Taip pat sužavėjo tai, jog jis kalba keturiom kalbom, yra apsiskaitęs bei klauso išties geros muzikos. Bet yra vienas bet…
Jam išėjus, man buvo liepta mesti jį iš galvos – šeima, deja, kiaurai permatė tai, jog jis nėra pasiturintis, nors ir devėjo marškinius bei kaklaraištį, be to atrodė tvarkingai. Buvau aprėkta dėl to, kad žlugdau savo ateitį trainiodamasi su “kažkokiu valkata”, ir kad, neduokdie, pastosiu nuo jo. Kaip mama pasakė – “Matosi, jog yra protingas bei mandagus, tačiau jis – ne tau. Šitiek metų tave auginom ne kažkokiam varguoliui, tad kuo greičiau nutrauk šiuos santykius.”
Bėda ta, kad pastaruoju metu mes vis dažniau kalbam apie ateitį kartu. Nesu niekada sutikusi kito tokio žmogaus, ir tikrai begaliniai jį myliu, tačiau neramino šeimos reakcija. Iš vienos pusės – pats laikas išskleisti sparnus ir palikti gimtąjį lizdelį, iš kitos – nesinori nuvilti artimiausių žmonių… Bet juk širdžiai neįsakysi…
Ar įmanoma kaip nors pakeisti šeimos nuomonę apie mano išrinktąjį?
Kad paprasta suprast
Pažįstama situacija, tik tiek, kad vaikino vietoje esu aš pats. Mano mergina – iš turtingos (na, arba labai jau pasiturinčios šeimos) kelionės po Graikijas, Ispanijas, Turkijas ir Bulgarijas į metus BENT keletą kartų, šeimoje trys gan prabangūs automobiliai, tėvai biznieriai, ji mokinąs geram universitete, namuose jokio maisto, tik kavinės, restoranai, namai irgi dideli, gražūs, didelis kiemas ir t.t. o aš paprastas vaikinas, iš darbininkų šeimos, ir tiesiog taip susivedė likimas, jog vienas kita pamilom. Jai visiškai nerūpi, kad aš esu iš tikrai ganėtinai žemesnio sluoksnio žmonių, sako, jog tai nėra jai bėda ir tiki manimi, jog gyvenime kažką pasieksiu, nors pats kol kas esu nekokioje padėtyje. Baigiau 12 kl, bet į vf neišėjo įstoti, todėl galvojau, jog su tėvo palaiminimu pasiseks į mokamą kolegiją, bet… pasiuntė tėvas toli toli ir sako jog man už mokslus tikrai nemokės (supraskime, jog aš, kaip ir autorės vaikinas, gyvenu ne kokioje šeimoje, su tėvu, kuriam ant manęs nusispjauti, jau seniai rūpinuosi savimi tik vienas pats) tada nežinau kaip dabar elgtis ir dėl to liūdna, nes visi kažkur stoja, žino, ką veiks rudenį, o aš… dabar belieka arba dirbti, arba stoti į profesinę, bet ko gero vietų geresnėse specialybėse nėra. Na, bet ne apie tai aš. Esmė, kad ko gero greit, jos tėvai norės mane pamatyti ir aš taip pat bijau, nes jie inteligentai, ir kaip supratau, kad merginos sesė (turi jaunesnę) jos mamai papasakojo apie mus, tai iš nuotaikos merginos supratau, jog jos motina nelabai patenkinta tuo, jog ji būtų su manim, nors dar manęs nė nepažįsta! Bet gal ir klystu, bet baimė išlieka. Aš autorei siūlyčiau nekreipti dėmesio į tai, ką sako tėvai. Dabar jie taip sako, bet jei matys dukrą laimingą, manau ir nuomonę pakeis apie jūsų santykius. Galų gale, kai bus proga, išeikite kartu gyventi, nesakau, kad bus lengva, bet sunkumai užgrūdina ir tik dar labiau jus suartins. Aš labai, tiesiog labai nuoširdžiai linkiu, jog būtumėt kartu, dėl tėvų kaltės neišsiskirtumėte ir būtumėt laimingi. Nenoriu apkalbinėti tavo tėvų, bet galiu pasakyt, kad jų požiūris yra labai šlykštus ir tai, ką jie kalbėjo apie vaikiną, jam išėjus, yra labiau nei žema. Tavo vietoj būčiau taip ir pasakęs: “Man gėda už tai, kad jūs mano tėvai”. Gal per žiauru, bet bent jau susimąstytų.
NEKENČIU, KADA SANTYKIAMS TRUKDO TOKIE DALYKAI, KAIP SOCIALINIAI SLUOKSNIAI, MATERIALŪS DALYKAI IR T.T. KAIP BŪTŲ PAPRASTA, JEIGU NE TOKIE BUKI DALYKAI…..
Pritariu, viskas butu paprasta jei ne tokie buki dalykai
Kardanai, jei bendrauji su mažai žmonių, tai tuo labiau neturi kompetencijos daryti išvadų apie tai, kad dauguma yra baisingi materialistai. Tavo susidarytas įspūdis nėra statistiniai duomenys.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
