Pazistamas vaikinas per kaledini vakareli darbe laimejo buteli brangaus sampano. Pries savaite susitikes mane pasake, jog jei noriu, galiu sekancia diena ateiti pas ji i svecius ir padeti jam isgerti sampana, kurio iki siol neatidare, nes neturi su kuo gert. Paklausiau, kas mums palaikys kompanija, tai atsake, jog dviese, nes jo sesuo dirbs, o ir siaip jos buvimas nebutinas. Ateiti prase 15 h, ne nakti, taigi nieko blogo neitariau. Kai nuejau, jis buvo jau siek tiek gurkstelejes alaus. Kieme isgerem sampano, pora valandu pasisnekejom “tipo filosofinem” temom apie gyvenima. As kadangi esu kuda, labai greit apgirtau ir sunkiai bepastovejau. Staiga jis eme listi buciuotis, pakiso rankas po maikute, paskui uz dirzo, po kelnem, eme nurengineti… Ir “padare” mane tiesiog kieme uz storos sienos, salia tujos medelio… Visokiais ekstremaliais budais, net pro galines duris iejo… Kai issiblaiviau ir atsipeikejau, neriau lauk is jo namu, nors jis norejo dar… Man dabar labai viska skauda, viskas istine ir paraude, negaliu prisesti, o sieloje kaip sunku… Kodel jis taip padare, kodel mane apgavo? Juk sake, kad tik sampana gersim, ir viskas, kodel netesejo zodzio ir eme priekabiauti, pasinaudojes mano girtumu? Ka man dabar daryti? As nieko negaliu, nieko nenoriu, tik guliu lovoj ir verkiu…