Padėkit, kas netingėsit perskaityt… Paskutinė mano viltis jūsų patarimai, nes jau tikrai nebegaliu.. Su vaikinu esam (buvom gal jau..) kartu 5 metus. Prieš metus pasipiršo, na viskas buvo gerai. Pykomės dėl nesąmonių visokių, na bet kaip ir visose porose visko būna, bet tuoj pat susitaikydavom. Mylėjom vienas kitą be galo. Susitikdavom beveik kasdien, nes kartu dar negyvenam. Viskas buvo taip gražu.. Planavom ateitį, bendrus namus, pirkomės daiktus į būsimus namus, dabar pusė pas jį, pusė pas mane.. Ir su tėvais vienas kito gerai sutarėm, kaip šeimos nariai buvom.. Bet šios savaitės pradžioj kažkas jam pasidarė. Pirmadienį, antradienį jau buvo kaip nesavas. Kažkoks liūdnas, prislėgtas.. Tada trečiadienį susitikom, ir susipykom dėl kažkokios nesąmonės.. Pykomės, vakare atsisveikinom.. Gal kažkiek pati kalta buvau, supykus sakiau, kad mane mato paskutinį kartą, kad gali pamiršt.. (paprastai tokių nesąmonių prikalbu kokį kartą per mėnesį, tai jau pažįsta mane, žino kad dėmesio pritrūksta). Vakar nuėjo su draugeliu prisigert. Į sms vos atrašinėjo, nekėlė beveik ragelio. Vakare pradėjo rašyt, kad nori mirt. Pasirašinėjom, bandžiau nuramint, iš visų jėgų stengiaus.. Ryte paskambinau.. Vos kalba su manim.. Sakau susitinkam, aš tau padėsiu, o jis “man liūdna”.. Kaip užsivedęs.. Žinojau, kad vėl eis su tuo draugu kažkur.. Paskambinau tam draugui, pašnekėjom, sutarėm kad pasakys kai susitiks kur jie tuo metu bus ir aš tada ateisiu. Atėjau. Pamatė mane.. Nei šypsenos, nieko.. Na, bet atseit viskas gerai, pabučiavo.. Ir pažiūri į tą draugą, (su mimika tokia lyg mintyse sakytų “blet” ), ir sako jam “einam vakare šnd nusigert?”.. Žodžiu, palikom tą draugą ir išėjom, atseit manęs palydėt iki autobuso.. Ir tada prasidėjo.. “Aš už 10min turiu būt ten ir ten”, “negaliu būt su tavim dabar”, “aš vakare atvažiuosiu, tu pabūk namie”..

Blem, aš stoviu, vos ne lakstau paskui jį, o jis aiškina kaip skuba.. Laikau įsikibus, verkdama, o jis veržiasi.. Aš jam pradėjau sakyt, kad noriu pakalbėt, išklausyt, padėt jam, kad čia mano pareiga.. O jis sako “čia tu kalta, per daug mane varžai, noriu būt laisvas”.. Ir veržiasi, toliau bėga.. Aš jau visa ašarose, maldauju pabūt su manim šiandien, pakalbėt, o jis “aš susitaręs”.. Ir esmė, kad žinau, jog susitaręs su kažkokia pana.. Na, gal ten pusseserė, ar pan… Bet kaip man yra skaudu, kai žmogus po 5 metų ne į mane remiasi, o į kažkokį kitą, vos pažįstamą žmogų.. Beje, nepaminėjau, kad jo tėvai skiriasi, na žodžiu šeimoj žiauri situacija.. Bet nejau jis kreiptis turėtų ne į mane? Sako “tu man abejinga buvai tada trečiadienį”.. Ko dar tik neišgirdau iš jo ten.. “aš nieko nebenoriu, tu su manim švaistai savo laiką, aš neturiu kas mane džiugina, mane visi spaudžia, niekam nieko gero neduodu, noriu mirt”.. O aš jį laikau stipriai suspaudus ir verkiu, sakau nu prašau, pakalbam, pabūnam šiandien kartu, padėsiu tau.. Jo vienintelis atsakymas “ne. Atvažiuosiu pas tave vakare, tada ir pabūsim, kiek norėsi”. Ir ką, pabėgo jis, tiesiogine to žodžio prasme, ėmė ir pabėgo.. Nesivijau.. Tokią verkiančia, vos pastovinčią ir paliko.. Vėliau skambinau, tel išjungtas.. Tai niekur juk jis neatvažiuos pas mane.. Pabėgo ir pamiršo.. Įstrigo man jo žodžiai “tu man negali padėt, bet tas žmogus gali, su kuriuo susitiksiu, nes jis pašalinis”.. Tiesiog atrodo, kad viskas, per savaitę tas mieliausias, įsimylėjęs ir laimingas žmogutis mirė.. Kad visko nebėra, tų tobulų ir harmoningų santykių.. Kad mūsų planai, ateitis, viskas žlugo per kelias dienas.. Man tiesiog šokas, nebesuvokiu.. Aš taip iš tikro stengiaus kad jis būtų laimingas.. Rūpinausi, kartojau kad myliu nuolat (jis beje irgi, kas kelias minutes), viskas tik jam ir jam buvo, visas mano laikas, pinigai, planai.. Nieko be jo neturiu daugiau.. Tiesiog nėra jo – nėra tikslo ir prasmės gyvenime. Dabar panašu ne į gyvenimą, o į egzistavimą man čia.. Na pasakykit jūs man iš šono, kas jam galėjo atsitikti? Kodėl? Neneigiu, aš kalta, gal per daug norėjau iš jo.. Bet kaip per kelias dienas viskas galėjo taip apsiverst? Prašau, padėkit, nes sėdžiu ir verkiu, kai žinau kad jis kažkur su kita, jai išsipasakoja, kad nori jai išsipasakot, kad ji jam gali padėt.. Juk tai aš turėčiau daryt.. Ko verti tie 5 metai, jei kai sunku, kreipiamės ne vienas į kitą, o į kažkokią pašalinę paną.. Ką man daryt?