ryskiausias is vaikystes,gal kai 5 metu gavau geros rykstes per subinuka nuo mamos prie kitu vaiku lauke nes puse dienos kazkur slankiojau,o kur nepamenu (nes tokiu metu tik po langais mane isleisdavo).. Atsimenu tik,kad didele geda po to buvo iseit i lauka,nes visi juokes o,kad is anksciau kazka prisiminciau tai nelabai.Ai! Buvo ir man,puse metu gulejau ligoninej (tuo metu buvo du metukai),turejau dideliu problemu del vienos akies (operavo ir pan.),tai tik vienas isimine toks kad i ta dalyka (nznau kaip vadinas),nu kur traiskanu atsiranda sesele man adata dure ir as labai verkiau.Nereiksmingas toks,bet pamenu sita kaip inai arteja,arteja..

Vai, tas bjaurus ‘beržinės košės’ skonis. Nors buvau santūrus, geras vaikas, būdavo, tokių zbitkų iškrėsdavau, kad ir dabar nesuprantu koks velniukas manyje užgimdavo

Va, dar pamenu kalbant apie ligonines, kad kažkuri gydytoja mane raganiuke vadindavo, nes niekad nesileisdavau badoma, bijojau skausmo labai ir verkdavau. Dar dabar randų ant rankos yra nuo lašelinių

mano brolis budamas maziukas, buvo pasiklydes mociutes avietese mes gyvenom kitapus tvoros

ai dar brolis vazona man ant galvos buvo uzmetes, is to strioko net lelei koja islauziau dar su zelionke sukne isterliojes buvo.. skriausdavo mane kaip priklauso o as buvai vazu dauzytoja nebuvo namie vazos kurios nebuciau sukulus

aš irgi atsimenu, kai buvau kokių 1 m. ir 2 mėn, kaip pardavė mano vežimuką (tą – “gulimą, su būdyte” )… atsimenu, kaip lipome su mama laiptais, o per laiptinės langą mačiau žmones, keliančius mano žydrai-baltą vežimuką į tokį sunkvežimį Labai seni laikai…. kokie 1968-ieji…. .Bet atsimenu ir laiptinės kvapą, ir mamos beveik baltus batukus su “taurelės” formos kulniuku…Ir kaip širdutę suspaudė, kad kažkas kažką mano išveža…

labiausiai džiaugiuosi, kad iš įvairių laikų “atsigamina” įvairūs kvapai! Tai gal didžiausias stebuklas – nes kartais tokių kvapų jau niekur neužuosi…tik iš savo “archyvo” išsitrauksi

Gaila, bet iš vaikystės mažai ką teatsimenu :/ Ryškiausias prisiminimas, kai broliui su plaukų lako buteliuku galvą praskėliau, nes trukdė žaisti “namais”, tada taaaaip gavau nuo tetos rykščių, kad iki po šiol prisiminus skauda D

Turiu 3 metais vyresnį brolį ir kai buvom maži labai nesutardavom aišku jis mane dažniausiai skriausdavo, bet ta kartą nuskriaudžiau jį aš, susidėdama kaladėles į maišą ir trenkdama per kuprą, taip gerai atsimenu atrodo lyg tai būtų buvę vakar dar atsimenu kai mamos lūpdažiu išdažiau lovą ir lėlėm plaukus, gavau per nagus po to

ai dar atsiminiau kai vonioj pakakojau sedziu as toj vonioj,mama salia ziuri,zaisliukus deda,ir taip silta gera ramu..nenorejau,kad i tualeta nestu,tai padariau vonioj tai labiausiai isimine mamos akys buvo gal 3 metai man

Prisimenu daug, bet ryskiausi prisiminimai… 2-3 metuku kaip senelis mane sodindavo ant keliu ir kartu lupdavome obuoliuka ir valgydavom… kokiu 5 metu susipykau su drauge ir apsimetem is akmenu- praskeliau galva, panasaus amziaus pamenu kaip tetis nugirdo jog ant draugo supykus pasakiau ” durnius” liepe eit i kambari ir neleido i kiema, o kieme zaide vaikai as sedejau namie ir per langa piktai ziurejau , kaltinau drauga ne save . Taip pat kaip maziukai nusibrozdinom su tuo draugu kelius, o jis sumaste ,kad uzdejus negyva pauksciuka (kate pagavo partempe vargsiuka netoli musu kiemo) aceit uzgis mums nubrozdinimai… ieskojom paukstuko bet as neisdrysau jo net paliesti, gaila buvo paukstuko (man buvo kokie 5-6 tada)

as taip pat lb jautri kvapams… (man visi metu laikai turi savo kvapa… kiekvienas prisiminimas kvepia kitaip, nostalgija.laime ir t.t. taip pat turi savo kvapus nu zodziu )

Su flomasteriu veida zaliai nusispalvinus buvau, plaukus issikarpius, segtuka i rozete ikisus, raktus i elekros dezute kur buna kartais prie buto duru imetus, poto mama liepe traukt, kisau pirstus, kaip dave ziezirbu elektra namie dingo, oi pyko tevai tada

Vienas ryskiausiu prisiminimu kai dar darzeli lankiau, mama man nupirko brangia lele, o as ja visa su mamos nagu lakais isdaziau, net ausis. Tai mama kai pamate, net apsiverke (turbut iki tol ne viena daikta savo sugadinau). Tai vis tas vaizdas kyla pries akis – mama stovi darzelyje atsiremusi i palange, laiko mano ta lele ir katik mane apsaukusi verkia.

Kitas prisiminimas irgi is darzelio, is kurio budama gal 5-eriu metu pabegau. Labai nenorejau pokaituko eiti, pasakiau auklytej, kad einu i tualeta ir dar su savim diiiideli triusi pliusini issinesiau, nes “taip reikia”. Nuejau, apsirengiau kazkaip ir isejau. Gerai, kad bent kelia zinojau ir gyvenau netoli. Bet niekad nepamirsiu to zalio zaporoziecio, kuris pravaziavo, kai man pereit gatve kazkaip paciai reikejo. Ir dar pasiseke, kad mama buvo namie. Nors tuo metu namie ir dirbo, bet nezinosi, kada galejo iseiti. O tetis pasakojo, kad brolis irgi is darzelio buvo pabeges. Sako, ziuriu sau pro langa, ir kazkoks berniukas, einantis pro sali, uzkliuvo uz akiu. Sake kai susivoke bego vytis, nes jau brolis buvo seniai pro namus praejes, pamirso matyt kur gyvena

aha… pats maloniausias pojūtis, kai aplanko “kvapas iš praeities”