tau gali padeti tik masturbacija

Ar kazkas atsitiko pries tuos kelis metus kad puolet i tokia busena? manau reiktu psichologo.

Pūskit su bukais komentarais. Na taip, atsitinka gyvenime, kai žmoguje sukasi milijonai minčių ir jis nori gero žodžio ir paguodos. O ko jūs norit? Suknistų laikų. Bjauru. Suprantu ANIGDOTAI, JOKELEI, bet viskas turi būti savo vietoje…@sexymerga69danguje

O dėl autorės, mieloji. Mes visi, bent jau aš, studijų metais išgyvenam tą patį. Visur stresas, o paskui klausimas : lyg man čia, bet gal ne man. Nei vietos randi, nei motyvacijos. Suprantu Jus puikiai. Laikykitėis ir linkiu iš kažkur gauti taip reikiamos motyvacijos. Nebūkite viena, eikite į žmones, paskambinkite kokiai draugei . Manau tada mažiau mintys suksis galvoje. Ypatingai liūdnos. Linkiu didžiausios sėkmės.

dink is cia, internetine siuksle.

Autore, as ir vienisa, bet kaip ir sake altruistiska, einu i zmones, ieskau veiklos vien tam, kad pilkos mintys nesisuktu. Laikykites, viskas kas bloga praeis

Nenoriu kažko apie save per daug pasakyti, nes čia yra pažįstamų. Niekas nežino, kaip blogai iš tikrųjų jaučiuosi. Sakykim taip: visada buvau uždaresnė, nemėgdavau daugžodžiauti apie asmeniškumus, nors bendrauti mokėdavau. Yra dalykų, kurių nepasirinksi. Turėjau ne rožėmis klotą gyvenimą. Kai taip nutinka tu dar labiau pradedi galvoti tai, ką gali sakyti ir ko negali, nes tam tikri dalykai gali kardinaliai pakeisti žmogaus požiūrį į tave. Todėl žmonių ratas, kurie žinojo visiškai viską apsiribojo tik mano šeima. Aišku, turiu ir draugių, bet nei vienos tokios, kuriai galėčiau, norėčiau ir nebijočiau sakyti visiškai viską. Grįštant prie esmės, tai po keletos itin svarbių patirtų asmeninių nesėkmių mano nestabili emocinė būklė dar labiau paūmėjo, atitolau nuo kai kurių žmonių, kurie man buvo svarbūs praeityje ir tiesiog nebesugebu užmegzti naujų santykių…galvojau gal tą vienišumą bent truputį sumažintų antrosios pusės susiradimas…bet nesugebu sukurti net ir tokių santykių.

Ačiū už palaikymą, kurio man be proto trūksta, nes tikrąja to žodžio prasme esu viena. Dėl išėjimo į žmones, tai to daryti nebemoku, nors tarp jų ir būnu…

O dėl motyvacijos, tai jos man trūksta visiškai viskam. Nekalbu vien tik apie studijas…

Gal metas atsiverti? Visi turime praeitis. Manoji ir ne rožėm ir ne gvazdikais klota, bet aš pasakoju apie tai. Ir dzin ką kiti galvoja ar kaip į mane pažiūrės. Kvailai skamba, bet kai tapsi atviresnė- atsiras ir tikrų draugų. Aišku, visokių būna gyvenime, bet pabandyk atsiverti. Taip. Nesėkmių pasitaiko, bet po kiekvieno smūgio, kad ir kaip skaudu, reikia atsikelti ir žengti į priekį. Visos nelaimės ir nesėkmės mus užgrūdina. Manau esi stipri mergina, tik galbūt dabar prastas laikas.

Viską tu gali, viską tu sugebi, tik bandyk kažką keist. Ok vienas kartas nepasisekė. Dzin. Spjauk. Ir daryk tol, kol pasiseks. Laimės receptą randame patys tik per savo gyvenimo randus.

Motyvacija atsiras. Viskas pasikeis, tik rask savyje pozityvumo ir noro keistis bei siekti. Nes tai yra varomoji jėga, kad ir kokia klišė atrodytų. Tu nesi viena. Tu esi stipri. Tad pirmyn į priekį ir paleisk praeitį. Tegu eina sau